Justinas Kontrauskas administruoja itin įdomų tinklaraštį apie motociklus ir jų sportą, jis yra 2021 metų Lietuvos „Supermoto“ S4 klasės vicečempionas. Justinas papasakojo apie šių motociklų valdymo paslaptis, savo aistrą „Supermoto“ varžyboms bei negailėjo patarimų pradedantiesiems.
– Kokia tavo pirma patirtis važiuojant motociklu?
– Pirmą kartą motociklu važiavau būdamas maždaug 12 metų amžiaus. Važiuoti teko vienu iš tėvo jaunystės motociklų „Iž Jupiter 4“. Kadangi motociklas buvo sunkus ir didelis tokio amžiaus vaikui, aš jį tik vairavau, o pavaromis ir stabdymu rūpinosi tėvas. Kad galėčiau pats savarankiškai važiuoti, man buvo iškelta sąlyga – sugebėti motociklą pastatyti ant centrinės kojelės. Kas tokį motociklą yra turėjęs, turbūt žino, kaip jie skyrėsi nuo dabartinių, buvo prastai subalansuoti, sunkūs ir visiškai neskirti pradedantiesiems.
Kadangi vaikystėje buvau smulkus vaikis, užkelti sunkų motociklą ant centrinės pastatymo kojelės išmokau daugiau gudrumu nei fizine jėga. Savo pirmą motociklą nusipirkau 16-to gimtadienio proga. Tai buvo „Jawa 350/638“, kurią turiu iki šių dienų.
– Neretai aktyviai varžybose dalyvaujantys sportininkai net nevažinėja motociklais gatvėje, kai kurie net ir neturi gatvinių motociklų. Ar turi „kasdienį“ motociklą?
– Motociklu gatvėse nevažinėju jau labai seniai. Anksčiau skriedavau sportiniais motociklais, vėliau pradėjau dalyvauti varžybose ir lakstymą gatvėmis visai mečiau. Prieš porą metų buvau nusipirkęs galingesnį motorolerį, bet ši transporto priemonė man nepasirodė labai patogi, nors važinėti buvo tikrai smagu. Artimiausiu metu planuoju įsigyti kelioninį motociklą ir kartu su žmona pakeliauti po Lietuvą.
– Kaip manai, į ką reiktų atkreipti dėmesį važiuojant šlapia kelio danga?
– Šiuolaikinės technologijos mums leidžia turėti galybę vairavimą palengvinančių sistemų, tokių kaip antipraslydimo, ABS ir pan. Taip pat yra tam skirtos padangos, kurios ant šlapios kelio dangos turi puikų sukibimą. Manau, kad gatvėje važiuoti šlapia kelio danga jau yra daugiau komforto, o ne saugumo klausimas. Leistinu greičiu saugiai važinėti tikrai galima. Mūsų varžybos vyksta nepriklausomai nuo to lyja ar ne, per lietų važiuojame visiškai taip pat, tik viską darome šiek tiek lėčiau. Lietaus padangos daro stebuklus.
– Visada akcentuoji, koks svarbus vairavimo elementas yra mokėjimas ekstremaliomis sąlygomis stipriai stabdyti, kiek mėgėjų lygyje mažai reiškia motociklo galia. Jei galėtum, kiek procentų skirtum vairuotojo įtakai rezultatui ir kiek paliktum jo turimai technikai?
– Motociklų sportas yra techninė sporto šaka. Technika čia lemia išties daug, bet yra labai didelis klausimas kaip ir kokiu lenktynininko karjeros etapu ji naudojama. Jeigu sportininkas jau yra ganėtinai gerai įvaldęs savo discipliną ir su motociklu sportuoja ne vienerius metus, jis jau turi supratimą, ko jam iš motociklo reikia. Bet visiškai kitas reikalas yra kai naujokas pradeda savo karjerą nuo pačio motociklo tobulinimo. Kuo motociklas lengvesnis ir silpnesnis, tuo lengviau su juo išmokti važiuoti.
Kuo motociklas lengvesnis ir silpnesnis, tuo lengviau su juo išmokti važiuoti.
Lygiai tas pats galioja ir sportuojant. Kuo mažiau galios turės naujoko motociklas, tuo geriau jam seksis perprasti motociklo valdymo subtilybes lenktyniaujant. Pradedančiojo lenktynininko technikai neskirčiau nei vieno procento su sąlyga, kad jis vairuoja paprastą, standartinį, niekaip nemodifikuotą, tvarkingą motociklą, viską skirčiau vien tik jo sugebėjimams tą motociklą valdyti. Aukštesniame lygyje motociklui jau galima atiduoti kokius 20-30 proc., nes lenktynininkai bus panašaus pajėgumo ir gebės suvaldyti galingesnę techniką.
– Įdomi tendencija: „MotoGP“ varžybose dažniausiai nuo motociklų krenta tas, kuris ir yra greičiausias. Pvz., M.Marquezas 2018 m. tapęs Pasaulio čempionu nuo motociklo krito ir daugiausiai – 18 kartų. Kaip gali paaiškinti tokį fenomeną?
– Važiuodamas motociklu varžybose ir siekdamas rezultato visada ieškai būdų kaip patobulėti, kaip pagerinti savo rato įveikimo laiką. Kitaip tariant, sieki būti greitesniu, nei esi dabar. Kritimai yra neišvengiama šio sporto dalis. Krenta dažniausiai tie, kurie labiausiai rizikuoja.
Gali greitėti lėtai ir užtikrintai, arba gali spausti iš savęs šiek tiek daugiau nei gali. Taip atsiranda klaidos, kurios dažniausiai baigiasi kritimu. Turbūt galima sakyti, kad tie, kurie dažnai krenta, visada bando spausti šiek tiek daugiau, visada ieško tos ribos, kada motociklas praranda sukibimą. Jeigu pavyksta balansuoti ties tos ribos pakraščiu, gali būti pats greičiausiais.
Asmeniškai aš krentu beveik per kiekvieną kvalifikaciją ir tikrai dažnai treniruočių metu. Bet taip pat labai dažnai iškovoju pirmą startinę poziciją ir parodau geriausią rato įveikimo laiką. Skaičiavau, kad per praeitą sezoną kritau daugiau nei 15 kartų. Laimė, kad pavyksta išvengti rimtesnių traumų. Bet aprangas ir šalmus keičiu tikrai dažnai. Per varžybas kristi jau sau leisti negali, todėl prie sukibimo ribos nepriartėji taip arti ir dažnai važiuoji kiek lėčiau, nei galėtum.
– Ar kada prieš savo varžybas dar jauti baimę ar susirūpinimą? Kokios mintys įprastai būna tavo galvoje laukiant prie starto linijos?
– Baimės ir susirūpinimo niekada nejaučiu, bet jaudulys aplanko beveik prieš visų varžybų startą. Jis susijęs su rezultatu, dėl kurio lenktyniauju. Jeigu tose varžybose rezultatas nebūna toks svarbus, pvz. nepretenduoju į aukščiausias pozicijas, jaudulio būna kur kas mažiau. Prieš startą vienintelė mintis būna kaip nepramiegoti starto pradžios ir užsiimti pačią geriausią poziciją trasoje. Keli posūkiai po starto ir visas jaudulys baigiasi, lieka tik neprarasti susikaupimo ir nedaryti žioplų klaidų. Geras startas ir užtikrintas tempas nedarant klaidų dažnai lemia aukščiausią poziciją varžybų pabaigoje.
– Įsivaizduok, kitame sezone dvigubai padidinam tavo lėšas skiriamas varžybos. Kur tokiu atveju nukreiptum tuos finansinius išteklius?
– Galėčiau daugiau važinėti, mažiau dirbti (šypsosi). Visas papildomas lėšas skirčiau treniruotėms, stengčiausi važiuoti į varžybas Vakarų Europoje, ten, kur „Supermoto“ lygis yra kur kas aukštesnis nei pas mus.
– Kartą savo tinklaraštyje tiksliai suskaičiavai, kiek kainuoja dalyvavimas sportiniu motociklu žiedinėse lenktynėse. Dabar gal galėtum atskleisti apie „Supermoto“ varžybose patiriamas išlaidas? Kokios jos lyginant su žiediniais „Superbike“/„Sportbike“ klasės motociklais?
– Standartinis naujas „Supermoto“ klasės motociklas kainuoja apie 10 tūkst. Eur. Naudotą galima nusipirkti už 4-6 tūkstančius. Apranga ir visas inventorius kainuoja dar bent pusę tiek. Dalyvavimas varžybose labai priklauso nuo to, kur varžybos vyksta ir nuo to, kokio pajėgumo lenktynininkas esi. Čia turbūt galima išsiversti su keliais šimtais eurų, jeigu esi pradedantysis iki N eurų, jeigu esu profesionalas.
Žiedinėse lenktynėse viskas kainuoja panašiai, padangų kaina identiška, dėvisi jos taip pat panašiai, visa naudojama apranga ir įranga tokia pati. Žiedinių lenktynių biudžetą didina tai lengvai dūžtantys motociklai ir žymiai toliau esančios trasos („Supermoto“ varžyboms šalyje yra 7 tinkamos trasos, o žiedo sportininkai turi tik vieną „Nemuno žiedą“ – red. pastaba).
Išsamesnius skaičiavimus galite perskaityti J.Kontrausko tinklaraštyje
– Esi kartodrome bandęs tiek „Superbike“, tiek „Supermoto“ klasės motociklus. Kokie esminiai skirtumai? Ar „Supermoto“ motociklu varžybų metu gauni tiek pat adrenalino?
– Žiedinis motociklas nėra skirtas važiuoti lėtose trasose. Kartodrome su „Supermoto“ motociklu dažnai pasieki beveik maksimalų jo greitį panaudojęs visas pavaras, su žiediniu motociklu retai prireikia antros pavaros. Manau, kad vairuoti „Supermoto“ kartodrome įdomiau, jis lengvas, vikrus, bet ne toks galingas.
Kai važiuodavau treniruotis į kartodromus su savo žiediniu motociklu, nuvau greitas. Pakeitęs motociklo klasę dirbau pusantrų metų, kol pasiekiau savo buvusį tempą. Adrenalino pojūtis čia yra skirtingose vietose. „Supermoto“ - tai labai artimo kontakto kovos su neretu pasistumdymu. Žiedinėse lenktynėse adrenaliną suteikia 250 km/val. ar net didesnis maksimalus greitis bei ilgi, greiti trasų posūkiai.
Žiedinėse lenktynėse adrenaliną suteikia 250 km/val. ar net didesnis maksimalus greitis bei ilgi, greiti trasų posūkiai.
– Kiek pradedančiam sportininkui kainuotų apranga, kad jis galėtų dalyvauti „Supermoto“ varžybose?
– Tiek kostiumą, tiek šalmą ar batus galima nusipirkti ir labai pigiai, ir labai brangiai. Dalyvauti „Supermoto“ varžybose reikalinga pilna odinė vientisa apranga, pirštinės, batai, nugaros apsauga ir šalmas. Apsilankęs bet kurioje motoparduotuvėje būsimasis lenktynininkas gali išsirinkti komplektą atitinkantį jo biudžetą. Manau taip apsirengti gali pavykti ir už 500-600 eurų.
– Kaip manai, kas sportininkui lenktyniavimo pradžioje yra pats svarbiausias dalykas?
– Svarbiausias dalykas yra mokėti pralaimėti. Nesitikėti gauti rezultato čia ir dabar. Retas tik atėjęs iškart lekia ir gali konkuruoti su ilgiau važiuojančiais. Bet beveik visada ilgos treniruotės anksčiau ar vėliau padeda pasiekti rezultatų. Nemanau, kad lenktynininkas turi turėti kažkokį talentą, manau, kad lenktyniauti gali kiekvienas atkakliai ir nuosekliai savo tikslo siekiantis žmogus.
Manau, kad lenktyniauti gali kiekvienas atkakliai ir nuosekliai savo tikslo siekiantis žmogus.
– Ką J.Kontrauskas norėtų veikti po dešimties metų? Ar vis dar norėtum dalyvauti motosporto varžybose?
– Motosporte vienaip ar kitaip dalyvauti tikrai norėčiau, bet ar norėčiau bandyti neatsilikti nuo jaunesnių ir siekti geriausių rezultatų – nemanau. Labiau norėčiau važiuoti savo malonumui ir dalyvauti varžybose mėgėjiškai. Galbūt treniruoti vaikus.
- Jei mažą vaiką labai traukia motociklai ir jis dega noru jais važinėti, kada manai tinkamas metas ji imti pratinti prie šios dviratės transporto priemonės? Juk niekad nežinai, gal tai naujas Šarūnas Pladas ar net pats Giacomo Agostini.
– Nuo tada, kai vaikas gali važiuoti ant dviejų ratų. Dabar jau yra ir balansinių dviratukų su varikliu. Manau, kad nuo 4-5 metų vaikas gali drąsiai sėsti ant motociklo ir važiuoti trasoje.
