Dabar populiaru
Publikuota: 2015 vasario 25d. 22:31

Aldona Juozaitytė: Pavasaris!

Aldona Juozaitytė
15min.lt/Luko Balandžio nuotr. / Aldona Juozaitytė

Vasaris man – tai jau pavasaris. Už kiekvieno kampo ar posūkio vėjas švelniau pučia, paukščiai garsiau čiulba, saulė aukščiau pakyla ir lėčiau leidžiasi. Vasaris skelbia gamtos atgimimą.

Rytinis skambutis: „Važiuoji?“ „Gerai!“

Rankinėse, didesnėse už mane, sutelpa apsaugos, apranga, akiniai, pirštinės, kojinės, vanduo, termosas, rankų kremas, šiukšlių maišai ir riešutų pakelis.

Dvejose rankinėse, šiek tiek didesnėse už mane, sutelpa šarvai, batai, kelnės, kelių apsaugos, striukė, kaklo, krūtinės, juosmens apsaugos nuo vėjo, akiniai, pirštinės, trys poros kojinių, vandens butelis, termosas, rankų kremas (jo prireikė netgi ne man), šiukšlių maišai (batams po to) ir riešutų pakelis (jeigu pilvas ims kaukti – o taip nutinka).  Nei daug, nei mažai. O prireikė visko. 

Užsimetu striukę, imu šalmą ir ištempiu rankines. Vyrai juokiasi. Bet nieko tokio – jų lagaminai dvigubai didesni. Autobusiuko gale – trys motociklai, kurie, staigiau stabdant, cypia.

Savaitgalio ryto kelionė miško link. Vienas iš vaikinų gurkšnoja „Borjomi“, kitas mieguistas krapštosi akis, trečias įjungia radiją. Netrukus – aikštelė, ten išstumiami ir užkuriami motociklai. Aš gaunu fotoaparatą į rankas ir pirmyn – per snieguotą mišką į sutartą vietą.

Stati nuokalnė, įkalnės, rąstai – vos spėju suktis, motorai burzgia iš visų pusių. O dar reikia apgalvoti, kur stovėti, kad netrukdyčiau ar neužvažiuotų, jeigu kristų ar slystų. Žodžiu, neliūdna.

Vėliau vienam iš motociklų atsisuka priekinių stabdžių rankenėlė, grįžtu į autobusą: „mėlynoje įrankių dėžėje po priekine sėdyne“... Bet „8 rakto“ ten nėra – tiks ir replės. „Persirenk, pasiimk šalmą ir ateik. Galėsi pavažiuoti.“

Štai! Žodžiai, kurių ir būkštavau, bet ir laukiau. Netrukus lėtai žingsniuoju apledėjusiu keliu su ne pačiais patogiausiais batais. Mano motociklas – be dygliuotų padangų, tad liko garaže. Taigi, „pavažiuoti“ reiškia ne su savo motociklu! Ar esu kada nors taip dariusi – būtų teisingas klausimas. Antra, ant ledo ir sniego po mano gilaus žiemos miego? Akys tiek pat godžios, kiek ir nedrąsios. 

Matau nemažą gulintį rąstą. Nieko nemąstydama šiek tiek „atsuku rankeną“. O tada pamatau, kad už jo guli dar trys, vienas iš jų – įstrižai. „Jėėėėga!“ – džiaugsmingai krentu tiesiai ant jų.

Užsisegu šalmą, įsitaisau ant motociklo. „Gerai, – tariu. – Kaip važiuoti per sniegą? Ką turiu žinoti?“ Keli patarimai, pirma pavara, akceleratorius ir pajudu. Pavaros aukštyn. Smagu! Švilpiu pakankamai plačiu keliu, „mocas“ gerai valdomas, labai patinka! 

Tačiau vėliau man nurodo sukti į mišką, taku link nuokalnės, kur jau laukia kiti. Pirma pavara judėti keblu, nes kol kas nesuprantu, kaip lėtu rėžimu valdyti šitą motociklą.

Juokingai vinguriuoju (na ir motociklo manevringumas!), takelis veda aukštyn, matau nemažą gulintį rąstą. Nieko nemąstydama šiek tiek „atsuku rankeną“. O tada pamatau, kad už jo guli dar trys, vienas iš jų – įstrižai. „Jėėėėga!“ – džiaugsmingai krentu tiesiai ant jų. 

Vyrai kikena, bet, žinoma, pakelia motociklą ir išlaisvina mane. Tyliai šypsausi ir aš. Ir negaliu atsistebėti, kokią nesąmonę čia padariau! Bent būčiau pasirinkusi vietą, kur niekas nematytų! Bet ne – nesirinkau, tiesiog dariau. 

Susimąstau, kodėl: taip buvau įpratusi – matau kliūtį, suku „gazą“ (su retomis išimtimis). Bet juk čia yra kitaip! Šie vyrai specialiai susikuria sudėtingus ruožus, kad juos ne tik įveiktų, bet gludintų veiksmus ir techniškai pravažiuotų. Jie – sportininkai, aukštasis pilotažas.

Vėliau važiavau dar. O dienai apsivertus į vakaro pusę, nusiėmiau šalmą, užsimaukšlinau „kepuršę“ ir šlepsėjau atgalios. Miške justi pavasaris – tykus vėjas, tirpstantis sniegas, iš padūmavusių debesų suspindinti saulė. Kiek dar daug turiu išmokti! 

Kita vertus, mokytis yra labai įdomus procesas. Stengsiuosi, kad jis būtų linksmas, prasmingas, ir – kiek įmanoma – saugus. Pati sunkiausia dalis? Drįstu pripažinti – baimė. Ją įveikti reikia labai daug valios pastangų.

Grįžusi šlapius drabužius pakeičiu į sausus. Po kiek laiko grįžta ir vyrai.

Šypsenos, tankus kvėpavimas, įraudę veidai. Vėliau visi trys sugužėjo į mikroautobuso galą persirengti. Linksma girdėti! Tarkime, „Nelįsk į mano zoną!“ ir pan. 

Pakrovę motociklus švilpiam maisto į kavinę, tada garažan – čia nuplaunama mototechnika, drabužiai (tiksliau – apranga lagaminuose) keliauja į spintą, batai – į kampus, šalmai – į dėžes. Apversti, nes turi išdžiūti. 

Už lango jau sutemę. Visi žiovaujame ir skirstomės namo. 

Manau, pradžia buvo gera. 

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Video

02:14
01:11
00:58

Dabar tu gali

Parašykite atsiliepimą apie Gazas