Kviečiame susipažinti su 5 tokiomis vietomis ir 5 lietuviais iš įvairių istorijos laikotarpių, kuriuos indai iki šiol prisimena geruoju.
Straipsnis paremtas enciklopedijoje „Gabalėliai Lietuvos“ pateikiama informacija. Šio projekto autoriai – Aistė ir Augustinas Žemaičiai, kurie keliauja po pasaulį dokumentuodami lietuvišką paveldą.
Visų lietuviškų vietų Indijoje aprašymus enciklopedijoje „Gabalėliai Lietuvos" rasti galite čia.
Paminklas Andriui Rudaminai Goa
Goa mieste vakarų Indijoje, prie Senosios Goa katedros, stovi paminklas lietuviui misionieriui Andriui Rudaminai. Paminklas stovi priešais katedros įėjimą.
Ant nedidelio paminklo šalia katedros rašoma, kad Andrius Rudamina (1596–1631 m.) buvo pirmasis į Indiją atvykęs lietuvis – į šalį jis atvyko 1625 m. rugpjūčio 22 d. Vienoje paminklo pusėje užrašas pateiktas lietuvių, kitoje – anglų kalba.
Andrius Rudamina buvo našlaitis iš kilmingos lietuvių giminės. Anksti likęs našlaičiu jis studijavo filosofiją, teisę, o paskui įstojo į jėzuitus, studijavo Romoje ir nusprendė keliauti į misijas Indijoje.
Prisijungęs prie portugalų jėzuitų jis atvyko į tuometę Portugalijos koloniją Goa. Jam atvykus Senosios Goa katedra buvo neseniai užbaigta (1619 m.). A.Rudamina čia ilgai netarnavo – mažiau nei metus. Susirgęs maliarija, jis buvo perkeltas į Kiniją.
„Įdomu buvo žiūrėti į Senosios Goa katedrą suvokiant, kad tą patį vaizdą net prieš 400 metų matė ir Rudamina: tik kai jis atvyko, katedrai tebuvo 6 metai, o dabar – virš 400. Sekdami jau kelis mėnesius anksčiau Lietuvos ambasadoje Delyje užsirašytais nurodymais, ėjome prie didelės Jėzaus statulos, o jos papėdėje išties – paminklas Rudaminai. Iš vienos pusės su anglišku užrašu, iš kitos – lietuvišku. „Pirmajam lietuviui išsilaipinusiam Indijoje“ – parašyta ant jo“, – kelionės po Indiją dienoraštyje rašo A.Žemaitis.
Daugiau jo įspūdžių iš kelionės rasite čia.
Paminklas Mykolui Šostakui Keraloje
Mykolas Šostakas (1710–1773 m.) buvo dar vienas tikėjimo kelią pasirinkęs Lietuvos kilmingasis. Jis gimė Vilniuje. Sulaukęs šešiolikos M.Šostakas, kilęs iš sulenkėjusios Lietuvos bajorų giminės, tapo vienuoliu.
M.Šostakas tarnavo apaštališkuoju vikaru Keraloje tuo metu, kai ten dar nebuvo vyskupijos, tad jo eitos pareigos prilygo vyskupo rangui. Jis tarnavo Varapuzos bazilikoje (pastatyta 1673 m.) netoli Kočio.
Šostakas mirė 1773 m. ir buvo palaidotas bazilikoje. XX a. pr. didelis potvynis sunaikino jo kapą. 2016 m. priešais altorių ant grindų atidengta Šostakui skirta atminimo lenta, labai panaši į Viduramžių lentas po bažnyčios grindimis palaidotiesiems.
Lotynų kalba išvardyti Šostako pasiekimai, o vardas ir pavardė įrašyti lotyniškai / lenkiškai – Nicolaus Szostak.
„Geriausiai lietuviškus Keralos istorijos fragmentus žinantis vietos kunigas Prasad Theruvathu nereziduoja toje parapijoje, bet jis suvedė su vietos katalikų jaunimo lydere Aambal Joy, kuri ir pasirūpino, kad bažnyčioje degtų šviesos, galėtume patogiai filmuoti ir fotografuoti. Kodėl kunigas suvedė būtent su Aambal Joy? Nes ji tikisi išvykti studijuoti į Lietuvą, kaip tik, paprašiusi kunigo palaiminimo, laikė egzaminus, Vilniaus universitete norėtų tapti medike! Tokių žmonių Pietų Azijoje sutikome daugiau. Atrodo, kaip kadaise Pietų Azijos „krikščionybės neradusios sielos“ traukė jaunus lietuvius misionierius, taip šiandien Lietuvos universitetai traukia mokslo siekiantį Pietų Azijos jaunimą…“, – rašo A.Žemaitis.
Daugiau įspūdžių iš Keralos rasite čia.
Mykolo Zaleskio kapas prie seminarijos, kurią jis padėjo įkurti
Punės mieste vakarų Indijoje, Maharaštros valstijoje, yra lietuvio Mykolo Zaleskio kapas. Jis palaidotas visai šalia altoriaus popiežiškojoje kunigų seminarijoje, kurią padėjo įkurti.
M.Zaleskis gimė Veliuonoje 1852 m. Jo šeima priklausė bajorijai, kuri tuo metu dėl kalbų kaitos buvo sulenkėjusi. Tačiau Zaleskis kalbėjo ir lietuviškai (bei daugeliu kitų kalbų, pvz., tamilų bei sinhalų).
1885 m. Romoje M.Zaleskis įgijo teologijos daktaro laipsnį ir diplomatinį išsilavinimą. Atvykęs į Aziją, M. Zaleskis ėmėsi misijos Pietų Azijoje įsteigti kunigų seminariją, kuri kunigais ruoštų vietos gyventojus. Tai turėjo pakeisti įprastą praktiką – Pietų Azijos parapijose tarnaudavo tik europiečiai kunigai, o vietiniai galėdavo užimti nebent žemesnes pareigas.
Iš pradžių M.Zaleskis tokią seminariją 1893 m. įsteigė Šri Lankoje Tačiau Pietų Azijos šalims atgavus nepriklausomybę, 1955 m. seminarija buvo perkelta į Punę Indijoje.
Mykolas Zaleskis 1925 m. mirė Romoje, tad iš pradžių buvo ten ir palaidotas. Tačiau jis norėjo būti palaidotas Popiežiškojoje kunigų seminarijoje, todėl vėliau buvo perlaidotas Šri Lankoje. 1955 m. kapas buvo dar kartą perkeltas – šįkart į Punę kartu su visa seminarija.
„Kai atvykome, buvo vos pora savaičių, kaip atidarytas seminarijos muziejus. Ten – daug informacijos apie Zaleskį. Net ant muziejaus durų – Zaleskio atvaizdas. (...) Ant jo antkapinės plokštės įrašyta, kad jis gimė Veliuonoje, Lietuvoje. Iškalti tuos žodžius 1955 m. buvo ir savotiškas politinis pareiškimas – juk Lietuva tuo metu, kai Punėje padaryta ta plokštė, buvo okupuota sovietų, ištrinta iš daugumos pasaulio žemėlapių; o tuo metu, kai Zaleskis gimė (1852 m.), Lietuvą valdė Rusijos Imperija“, – atkreipia dėmesį A.Žemaitis.
Plačiau apie Aistės ir Augustino kelionę po Punę skaitykite čia.
Atminimo lenta Antanui Poškai Kalkutos universitete
Antanui Poškai (1903–1992 m.), vadinamam pirmuoju lietuviu indologu, Kalkutos universiteto bibliotekoje atidengta atminimo lenta.
Atminimo lenta yra bibliotekos antrojo aukšto salėje ant sienos, arti grindų. Ji užrašyta trimis kalbomis: lietuvių, bengalų ir anglų. Dedikacijoje Antanui Poškai rašoma: „Didžiam lietuviui Antanui Paškevičiui-Poškai, 1933–36 m. studijavusiam ir dirbusiam Kalkutos universitete ir 2014 m. pelniusiam šio universiteto garbės daktaro vardą (po mirties).“
Panevėžio apskrityje gimęs A.Poška 1929 m. kartu su kitu garsiu to meto lietuvių keliautoju Matu Šalčiumi motociklais išvyko iš Lietuvos į Aziją. Šalčius ir toliau keliavo per pasaulį, o Poška, įsimylėjęs senąją šios šalies kultūrą, liko Indijoje.
Bombėjaus universitete A.Poška apsigynė bakalauro laipsnį ir toliau tęsė studijas Kalkutos universitete. Poška dalyvavo įvairiose mokslinėse ekspedicijose (pvz., į Andamanų salas), buvo susitikęs su Mahatma Gandhi ir Rabindranatu Tagore. Į lietuvių kalbą jis vertė indų klasikinę literatūrą, siekdamas populiarinti indų kultūrą ir skleisti žinias apie ją Lietuvoje bei Europoje.
1937 m. A.Poška grįžo į Lietuvą. Netrukus prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Karo metais A.Poška slėpė knygas, kurias okupaciniai režimai norėjo sunaikinti (pvz., žydų knygas, į kurias kėsinosi nacistinė Vokietija). A.Poška taip pat slėpė žydus ir vėliau už tai buvo pripažintas Pasaulio tautų teisuoliu.
Po karo A.Poška buvo ištremtas į Rusijos šiaurę ir persekiotas, daugelio jo darbų taip niekada ir nebuvo leista publikuoti. 1958-59 m. jam leista grįžti į sovietų okupuotą Lietuvą. Visą likusį gyvenimą A.Poška gyveno Lietuvoje, mirė 1992 m.
Sovietmečiu A.Poškos ryšiai su Indija nunyko ir jo darbai jam gyvam esant nebuvo pripažinti taip, kaip turėjo būti. Bent iš dalies tai buvo kompensuota Poškai suteikus daktaro garbės laipsnį (2014 m.) ir Kalkutos universitete atidengus atminimo lentą (2015 m.).
„Kalkutos universiteto dėstytojai didžiuodamiesi pasakojo apie jį, net jei pačiame universitete apie jį beveik jokių duomenų nelikę: bet tas faktas, kad kažkas iš tolimos Lietuvos dar tarpukariu (kai, paties Poškos žodžiais, kelionės buvo tarsi „katorga“) atvyko į Indiją, tyrė jos kultūrą, vertė jos šedevrus, bendravo su Indijos tautinio atgimimo šaukliais Mahatma Gandžiu ir Rabindranatu Tagore, savaime žavi indus, išvargintus milijonų kitų XX a. pradžios europiečių menkinančio požiūrio į Indiją“, – rašo A.Žemaitis.
Daugiau apie kelionę A.Poškos keliais skaitykite čia.
Donatas Slapšys – kunigas, gyvenęs atokiame Indijos krašte
Gimęs 1921 m., 1937 m. Donatas Slapšys tapo vienuoliu. II pasaulinio karo metais jis studijavo Vokietijoje. Kadangi Lietuvoje religija buvo persekiojama, D.Slapšys nenorėjo grįžti į tėvynę.
1947 m. jis tapo kunigu, su vokiečių jėzuitų misionieriais iškeliavo į Ševgauną (Maharaštros valstija Indijoje) ir pasilikęs čia praleido didžiąją gyvenimo dalį.
„Atvykus iš Europos, Ševgaonas atrodo labai skurdus – ūkininkės alga, sakė kunigai, maždaug 300 rupijų (3 eurai) už dieną. Bet nuo Slapšo atvykimo laikų, tikiu, skiriasi kaip diena ir naktis. „Dabar mūsų labdaros ligoninė pustuštė“ – pasakojo vienuolė – „Nes dabar yra daugiau ligoninių, privačių“. Tik keli pacientų giminės sėdėjo kieme, laukdami „nuodų skyriuje“ gulinčių jų giminaičių. Po savo patirties su Indijos maistu galvojau, kad čia guli apsinuodiję juo, bet klydau – „Jie specialiai išgėrė trąšų“. Pasirodo, Maharaštros kaimuose dėl sunkių sąlygų ar prasto derliaus dabar – ūkininkų savižudybių banga…“, – kelionės dienoraštyje rašo A.Žemaitis.
Visgi D.Slapšys puikiai integravosi į vietos kultūrą, išmoko marathų kalbą ir vietiniams gyventojams padėjo daug daugiau nei eilinis katalikų kunigas.
Jis gebėdavo nustatyti, kur galima rasti požeminio vandens, sodino vaismedžius, o už parduotus vaisius gautas pajamas padengdavo parapijos išlaidas. Dėl tokio būdo jis buvo laikomas šventuoju ir net hinduistai ar musulmonai prašydavo jo palaiminimo.
Miręs 2010 m., D.Slapšys buvo palaidotas Ševgaune. Nors galėjo būti palaidotas Lietuvoje, pasirinko būti palaidotas ten, kur praleido beveik visą gyvenimą. Jo kapas – vienintelis Ševgauno bažnyčios šventoriuje.
„Gal nieko keisto, kad ir ant Donato Slapšio kapo užrašai – vien vietiniu devanagario raštu, net gimimo ir mirties datos… Lotynų raštu pamėgintas parašyti vardas – tiesa, „Donatus“. Na, angliškai tariama taip pat“, – rašo A.Žemaitis.
Daugiau apie D.Slapšį skaitykite čia.
