Knyga „Kotryna Jogailaitė: rožės ir akmens karalienė“ pasakoja apie Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto seserį Kotryną. Ji yra viena iš Nacionalinio muziejaus parodos „Karalienė, karalystė ir jausmai“, kuri nuo birželio 5 d. yra eksponuojama Vilniuje, Istorijų namuose, dviejų pagrindinių herojų.
Paroda pristato dvi Lietuvos istorines asmenybes – Kotryną Jogailaitę ir Barborą Radvilaitę. Abi jos prieš beveik 500 metų išvyko iš Vilniaus, kad taptų karalienėmis užsienio valstybėse – Švedijoje ir Lenkijoje.
E.Mattson Lietuvoje lankėsi birželio pradžioje parodos atidarymo proga, skaitė paskaitą. Ji buvo ir viena parodos konsultančių.
Interviu 15min rašytoja teigė, kad tiek Lietuvoje, tiek Švedijoje monarchija dažnai per daug romantizuojama.
Ji sako, kad svarbu suprasti, kad princesės ir karalienės, taip pat ir Kotryna Jogailaitė, buvo įvairialypės asmenybės, turėjusios derinti įvairiausius vaidmenis – motinos, žmonos, valdovės – ir įvairių valstybių bei žmonių interesus. Ir visa tai daryti nuolat būdamos dėmesio centre. Ir kad jų gyvenimas dėl to buvo labai sunkus.
– Rašydama Kotrynos Jogailaitės biografiją, informaciją rinkote keliaudama po įvairias šalis, taip pat ir Lietuvą. Kas Lietuvoje labiausiai įsiminė?
– Reikia pagalvoti. Tai buvo seniai, knygą pradėjau rašyti prieš 10 metų (šypsosi).
Man patinka vaikščioti po vietas, kuriose gyveno man įdomūs žmonės, pajusti tų vietų kvapą, dvasią. Net jei tie žmonės ten gyveno prieš 500 metų, tai ta pati vieta, ta pati apylinkė, ir galiu įsivaizduoti, kaip viskas atrodė.
Aš nemažai skaičiau apie tai, kaip atrodė rūmai Lietuvoje, kuriuose laiką leisdavo Kotryna Jogailaitė savo vaikystėje (dabartiniai Valdovų rūmai, – red. past.). Aplink buvo parkai, augo vaismedžiai, buvo auginami ir prieskoniniai augalai, jie labai juos vertino. Gaila, kad XVII a. pilis buvo sunaikinta. Bet vis tiek gali ją pajusti.
Rašydama knygą kontaktavau su keliais žmonėmis iš Valdovų rūmų, nes man reikėjo nuotraukų bei konsultacijų. Jie man labai padėjo. Turiu pasakyti, kad visada su žmonėmis čia, Lietuvoje, sutariau gerai.
Mano manymu, Lietuvoje žmonės labiau domisi savo istorija negu Švedijoje. Švedijoje tas susidomėjimas tik pradeda augti. Bet, man atrodo, jūs daugiau žinote apie savo istoriją – galbūt todėl, kad jūsų istorija tokia permaininga.
Švedijos istorija tiesiog ėjo, ėjo, ėjo gana tiesia linija – mes neturėjome daug karų savo šalyje. Karus pradėdavome kitur, bet ne šalies viduje. Taigi mūsų vidinis gyvenimas tarsi tekėjo ramiai. Net per II pasaulinį karą nebuvome labai įsitraukę.
Nežinau, kodėl mes taip mažai domimės istorija, nors žinoma, kai kurie žmonės labai domisi. Bet čia, jeigu paminėsi Kotryną Jogailaitę, daug žmonių apie ją žino. Švedijoje – ne.
– Kaip jūs sugalvojote būtent apie ją rašyti knygą?
– Kurį laiką dirbau Renesanso laikų pilyje Vadstenos miestelyje, kur gyvenu. Manęs paprašė ištirti pilies architektūrą, vertybes. Esamuose tekstuose apie pilį visada būdavo sakoma, kad karalius Jonas III pastatė tą pilį ir kad ji yra renesansinė.
Bet kai pradėjau gilintis į Jono žmonos ir jos motinos gyvenimą, ieškoti informacijos, beveik nieko neradau. Tai, kad Kotryna Jogailaitė buvo beveik nežinoma Švedijoje, mane labai erzino. Ir tai buvo pagrindinė priežastis, kodėl pradėjau rašyti knygą.
Be to, sukūriau ir teatrinį vaidinimą. Viso to priežastis buvo padaryti ją populiaresnę. Siekti, kad švedai suprastų, jog turime daug princesių iš kitų šalių, kurios labai paveikė mūsų šalį. Juk žmonės, kurie atvyksta į naują šalį ir joje gyvena, atsineša savo daiktus, kultūrą. Kultūra keliauja kartu su žmonėmis.
Princesės ir karalienės turi daugiau priemonių daryti įtaką, nes jos turi valdžią arba yra susituokusios su karaliumi. Tiesa, kai kurios karalienės neturėjo daug galios. Šiandien (Interviu buvo imtas birželio 5 d., – red. past.) muziejuje skaitysiu paskaitą apie skirtumus tarp karalienių ir jų galios. Kalbėsiu apie formalią ir neformalią galią.
– Ką turite omenyje?
– Pavyzdžiui Anglijos karalienė Elžbieta I, kuri gyveno XVI a., neturėjo vyro, buvo netekėjusi. Bet ji turėjo visišką formalią galią, buvo lyg karalius. Tai, kad ji buvo netekėjusi, buvo svarbu – jei būtų ištekėjusi, valdžia būtų perėjusi vyrui arba jai bent jau būtų reikėję ja dalintis.
O štai Kotryna turėjo neformalią galią, bet formalios ne. Ji buvo ištekėjusi už karaliaus, kurio rankose buvo valdžia. Jis buvo jos globėjas ir visus sprendimus priimdavo už ją.
Bet jam reikėjo jos pagalbos ir jos įtakos. Nes jis norėjo kurti Švediją kaip modernią šalį, o tas modernumas – tiek architektūroje, tiek gastronomijoje, tiek mene – kartu su Kotryna Jogailaite atkeliavo būtent iš čia. Ji jam buvo raktas tai padaryti.
