Tačiau beveik niekas Lietuvoje paklaustas be papildomos ieškos negalėtų atsakyti, jog „Kuršėnų“ vyniotinio kūrėja yra EUGENIJA STRALKAUSKAITĖ-DRAGŪNIENĖ (1932-2023).
O kad ji dar ir Sibiro Usolės (Irkutsko sr., Rusijos Federacija) lagerio kalinė, nepasakytų tikriausiai niekas.
Apybraižą apie svarbų, bet visiškai nutylėtą istorinio gardėsio kūrėjos gyvenimo epizodą prieš kelerius metus parengė Šiaulių rajono Kuršėnų Lauryno Ivinskio gimnazijos moksleiviai Lukas Baltrušaitis ir Deimantė Danielaitytė.
Mokytojos Raimondos Rumbinaitės paskatinti moksleiviai dalyvavo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro kartu su partneriais organizuojamame konkurse ,,Lietuvos kovų už laisvę ir netekčių istorija“.
Artėjant valstybinėms šventėms dalinamės ne tiek skaudžiu ir tragišku, kiek jaunimą įkvepiantį energinį užtaisą turinčiu pasakojimu.
Ruso iššaudytos kiaulės, apdergtas duonos stalas ir Sibiro kūčiukai
Sekdami Eugenijos Stralkauskaitės-Dragūnienės likimą, jaunieji apybraižos autoriai L.Baltrušaitis ir D.Danielaitytė atrado rašytinį pasakojimą, kuriame jų herojė prisimenanti, kaip 1940 m. į jos tėvo rankomis pastatytą namą susirinkę kaimynai, mokytojai.

Jie klausęsi, kas kalbama per radijo imtuvą, mąstę, kas gresia Lietuvai. Atsiminimuose rašoma, kad visi troboje tąkart labai verkę.
Jau po metų, 1941 m. birželį Stralkauskų namiškiai, kaip ir kiti Grinių kaimo gyventojai, išgirdo tankų žvangesį: ,,triukšmas buvo toks stiprus, kad drebino visus namo langus, o kaimiečių kiemuose nesiliovė kaukę šunys. Rytą pasirodė šarvuočiai, motociklai.“
Keli vokiečiai kiek ilgiau užsibuvo Stralkauskų namuose ir kieme, vis kartodami: ,,rusai, kaput.“
Nors, pasak Eugenijos, buvo ir sunkūs metai, bet šeima vokiečių okupacijos metais bado nejautė. Skaudžiausias įvykis, pasak Eugenijos, buvusi mylimos mamytės netektis.
1944 m. vasarą prie Grinių kaimo priartėjo frontas. Vokiečiai buvo vienoje, o rusai kitoje Dubysos pusėje.
Vokiečiai Stralkauskų namuose įrengė ligoninę. Eugenija pamena juos slaugiusi, net pramokusi vokiečių kalbos.
Ir pirmuosius saldumynus ragavusi, pavaišinta vokiečių karių: Eugenija yra sakiusi, kad šie vaikams duodavo gabalėlį šokolado ar cukraus, dalindavęsi konservais.
Tų pačių 1944 metų rudenį sovietai pralaužė frontą. Jau pačią pirmą dieną sovietų kareiviai Grinių kaimo tvartuose šaudė vietinių ūkininkų kiaules ir krovė į mašiną.
Jie ne tik išsivežė gyvulius, bet ir Stralkauskų sodyboje išvartė bičių avilius, pasiėmė medų su visais koriais, išdaužė Eugenijos tėvelio statytos trobos langus.
Politinė kalinė istorinį pasakojimą kuriantiems moksleiviams guodėsi: ,„Išvykdamas vienas kareivis net apdergė stalą, ant kurio mes dėdavome duoną.
Išvykdamas vienas kareivis net apdergė stalą, ant kurio mes dėdavome duoną.
Namiškiai ir aš tik stebėjomės tyliai tokiu nekviestų svečių elgesiu, bet niekaip jų brutalumui pasipriešinti negalėjome, nes kareiviai vis gąsdino šautuvų buožėmis.“
Pasak apybraižą rengusių moksleivių, išlikęs ir kitas Eugenijos pasakojimas, kai jos, t. y. E.Stralkauskaitės, tėvelis su arkliais ir vežimu buvo išvarytas prie Raseinių statyti aerodromo.
Jis naktį parjojo raitas į namus, nes išsigando, kad gali būti išvežtas darbams į Rusiją.
Aprašyto Stralkauskų „išbuožinimo“ okupantams nepakako, nelaimė vijo nelaimę. Stralkauskų šeimą okupantai įtraukė į ,,juodąjį sąrašą“: jie neteko ir žemės, ir namų, buvo ištremti į Sibirą, pateko į lagerius.
Konditerės liepsnelę Eugenija Stralkauskaitė-Dragūnienė sako pajutusi per šventes Sibire, kur kartu su kaliniais šventė šv. Kūčias, šv. Kalėdas ir šv. Velykas: ,,tik paprastos būdavo tos mano šventės: pasidžiovinusios duonos kubelių, užpildavome juos vandeniu – taip jie virsdavo kūčiukais.“
Moters atminty išliko užfiksuotas ne tik šis tradicijų saugojimo ir papročių gerbimo epizodas.
Labai svarbi buvo malda, susitelkimas. Eugenija sakė, kad: „aplink lentinį stalą susėsdavo visi kaliniai ir melsdavosi ir tą akimirką atrodydavo, kad jie girdi giesmes ir bažnyčios varpus iš Lietuvos.“
Kas dar skleidė šviesą smūgių lietuvių likimui negailėjusiame laikmetyje?
Neokupuota energija ir patriotizmas
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro konkursui teiktame darbe Kuršėnų Lauryno Ivinskio gimnazijos moksleiviai rašo, kad Eugenijos Stralkauskaitės-Dragūnienės atminty šviesuliu išlikusi yra jos klasės auklėtoja.
Pasirodo, mokytojos brolis Aloyzas Stumbrys-Keleivis partizanavo, o mokytoja parodžiusi tokį pasitikėjimą, kad ne kartą buvo prašiusi pačios Eugenijos nunešti partizanams maisto, popieriaus.
Gal visi mokytojai Eugenijai buvę geri? Pasak vietinės Kuršėnų įžymybės gyvenimo istoriją dokumentavusių moksleivių, nemaloniai politinė kalinė Eugenija visada prisimindavo vokiečių kalbos mokytoją. Įvardija jį net kaip partizaną, pravarde Ladyga, išdavusį kovos brolius.
Kaip pasireiškė laisvės kova, kurią pasirinko ir kovojo pati Eugenija? Moteris pasakojo, kad naktimis ji su kitais vaikais vis bėgiodavo ir klijuodavo atsišaukimus, skatinančius žmones nestoti į kolūkius.
Kodėl taip elgėsi? Pasak Eugenijos Stralkauskaitės-Dragūnienės, ji negalėjusi kitaip. Be to, kasdien, eidama į mokyklą, matė, kaip stribai plėšo jos ir draugių priklijuotus atsišaukimus, kaip keikiasi, draskosi. Jai ,,buvo smagu žiūrėti į besiardantį priešą.“

Kitas prisiminimuose atgijęs epizodas, kai per visų Šventųjų šventę kartu su bendraminčiais Eugenija uždegė žvakutes ant Šaulių sąjungos įkūrėjo Vlado Putvinskio kapo.
Tik štai šį entuziazmą okupantai greit sutramdė: jau kitą rytą Eugenija išgirdo, kad drauges areštavo...
Kitas ryškus patriotizmo pavyzdys iš Eugenijos gyvenimo Kaune. 1951 m. mergina apsigyveno pas savo krikštamotę ir aktyviai dalyvavo pasipriešinimo veikloje. Kai partizanams pritrūkdavo popieriaus, Eugenija įsisukdavo į pagalbos tėvynės gynėjams sūkurį.
Drauge su Emilija Cibulskyte, kurios abu broliai buvo partizanai, aprūpindavo partizanus pagal galimybes. Kaune, pasak Eugenijos Stralkauskaitės-Dragūnienės, buvo popieriaus fabrikas.
Fabriko darbuotojai suvyniodavo popierių ir permesdavo per tvorą, o Eugenija kartu su draugėmis jį nakčia surinkdavo ir nešdavo partizanams.
Rytais nukeliaudavo iki Kauno IX forto, stabdydavo pakeleivingas mašinas ir važiuodavo Kelmės link. Nuo Kelmės jau pėsčia žingsniuodavo į Želvių arba Liuolių kaimus, kur palikdavo popierių. Jei susitarimų vietose rasdavo paliktų laikraščių, veždavo juos į Kauną ir platindavo miesto bažnyčiose, pašte, palikdavo parkuose ant suoliukų.
Okupantams netrūkstant akių ir ausų, vieną naktį sovietų struktūrų veikėjai įsiveržė į Eugenijos krikštamotės namus kratai.
Saugumiečiai rado bloknotėlį su užrašais, įvairiais įrašais, adresais, 2000 rublių, kuriuos Eugenija turėjo perduoti partizanams.
Taip ji pateko į KGB kalėjimą, kuriame dabar veikia Okupacijų ir laisvės kovų muziejuje.
Okupanto „teisingumo“ verdiktas – Sibiras
Kaip Deimantei ir Lukui pasakojo Eugenija Stralkauskaitė-Dragūnienė, bėgantys metai iš atminties neištrynė akimirkų, praleistų KGB požemiuose. Ten iš tikro buvo baisu, bet Eugenija nepasidavė.
Ji išmoko Morzės abėcėlę, jos pagalba bandė susikalbėti su kitais kaliniais per sieną.
Bendravimui su kitų kamerų kaliniais kartais naudodavo ir ,,telefoną“ – pridėdavo puodelį prie sienos.
Jei kitoje pusėje kaliniai padarydavo tą patį, abi pusės lengvai susisiekdavo. Kas rytą kaliniai pasidalydavo žiniomis apie įvykius laisvėje.
Net teko būsimai politinei kalinei už tokius susisiekimus per sieną pasėdėti karceryje, kurio plotas tik 2 m2.
Be to, jame būdavo labai šalta, grublėtos sienos, į kurias neatsiremsi, sulankstoma ir prie sienos prikalama lova, kad nebūtų nė minties apie poilsį.
Po nuosprendžio apie du mėnesius Eugenija Stralkauskaitė-Dragūnienė gyveno paskirstymo punkte, kol pagaliau jai liepė lipti į Stolypino vagoną ir ilgai vežė į lagerį.
Atvežė ją su kitais kaliniais į tolimąjį Irkutską. Pirmą lagerį – Sibiro Usolę – pasiekė naktį. Kalinių laukė ne tik šaltis, prastas maistas, bet ir sargybiniai, pikti šunys ir dideli nemalonumai.
Kol kalinius suskaičiavo, laikė kelias valandas. Vėliau apgyvendino barakuose. Kiekvieno barako centre buvo ugniavietė, o aplink – dviaukščiai gultai, kuriais ropinėjo blakės.
Pirmąją darbo dieną ji drauge su kitais pėsčiomis 2 km ėjo į darbą. Šaltis, speigas, sniegas sunkino kelionę. Šunų skalijimas, sargybinių šiurkštus elgesys lydėjo visą kelią, kol pasiekė fabriką.
Ji, jauna mergina iš Lietuvos, plytų fabrike be pirštinių krovė plytas į vagonus iki tol, kol visiškai nusilpę pirštai jau nebepakluso jos kūnui.
Tada ji, netekusi jėgų, vos negriūdavo ant žemės. Vėliau, grįžusi į Lietuvą, sapnuose vis regėdavo piktą viršininką, šaukiantį: ,,Rabotaitie, banditki!“.
Kartą kaliniai taip įsiuto, kad liovėsi dirbti. Tada iškvietė sargybą. Eugeniją su dviem kalinėmis (Elyte ir Olia) pasodino trims paroms į karcerį.
Bet kai po trijų dienų grįžo į darbą, visi darbininkai jau buvo aprūpinti pirštinėmis. Vadinasi, ir Sibire nepaklususi politinė kalinė galėjo lemti geresnes darbo sąlygas, parodyti pasipriešinimo prasmę.
Kaliniai, susitikę Sibire, tarpusavy pasikalbėdavo ir apie nuosprendžio laiką. Jei pasiguosdavo, kad išgirdo nuosprendį – 10 metų nelaisvės, tai žinojo, kad tai neilgas laiko tarpas ir kad jų kaltė nedidelė.
O nuosprendis – laisvės netektis 25 metams reiškė, kad jau tikrai yra įrodymų apie veiką prieš sovietų valdžią, juokdamasi moksleiviams pasakojo Eugenija Stralkauskaitė-Dragūnienė.
Sibire moteris susirgo ir skorbutu: kraujuodavo dantenos, o po to imdavo byrėti dantys. Kai visiškai Eugenija nebegalėjo paeiti, paguldė į izoliatorių.
Ligoninė buvo Angarske (Irkustko sr., Rusijos Federacija). Aplink Angarską stovėjo 13 lagerių, o pats miestas buvo pastatytas kalinių rankomis.
Ligoninėje politinis kalinys iš Latvijos, vardu Kraulis, Eugenijai, atliko operaciją. Vėliau Eugenija pateko į 8 lagerį, kur lietuvių kalinių buvo nedaug.
Grįžtant į lagerį ji ryžosi bėgti: iššokant iš sunkvežimio bėglei trūko viena operacinė siūlė. Eugeniją įkėlė atgal į transporto priemonę ir ji vėl pateko į ligoninę.
Politinės kalinės atminty išliko ir tos akimirkos, kai Sibire pasklido žinia apie Stalino mirtį.
Kaliniai, pasak moters, elgėsi skirtingai. Vieni džiaugėsi, o kiti, deja, verkė, gailėjosi skriaudiko. Likimo ironija, bet liūdintys ir dėl Stalino mirties, ir verkiantys kaliniai bei tremtiniai jai atrodė kaip pokštas.
,,Verkti dėl to, kad mirė tavo skriaudikas ir būti pačiam nuteistam Stalino valdžios, buvo tragikomiška“, – jauniesiems gyvosios Lietuvos okupacijų istorijos tyrinėtojams sakė politinė kalinė.
Verkti dėl to, kad mirė tavo skriaudikas ir būti pačiam nuteistam Stalino valdžios, buvo tragikomiška.
Po Stalino mirties, pasak Eugenijos, pasikeitė ir situacija Sibire: sumažėjo sargybinių, buvo pastatytas prekybos sandėlis, kaliniai pajuto šiek tiek daugiau laisvės.

Tačiau režimas politinių kalinių atžvilgiu liko žiaurus: 1955 m. rudenį Eugenija Stralkauskaitė-Dragūnienė vėl atsidūrė plytų fabrike Irkutske.
Visą tų metų žiemą kasė molį į vagonus. Nuo 1956 m. pavasario Marijinsko (Kemerovo sr., Rusijos Federacija) lagery dirbo žemės ūkio darbus.
Lietuviško darbštumo gija sieja su dizaineriu Juozu Statkevičiumi
Eugenija Stralkauskaitė-Dragūnienė gimė 1932 m. Grinių kaime (Kelmės r.) ūkininkų šeimoje.
Jos tėvas buvo labai nagingas: ir žemę mylėjo, ir auksines rankas turėjo. Jis buvo geras stalius, kurio rankose atgydavo medis. Motina mokėjo ir skaityti, ir rašyti.
Be to, labai gera kaimo siuvėja buvo. Pasirodo, jos vaikaitis – šiandieninio mados pasaulio garsenybė.
Kalbėdama su moksleiviais, Eugenija pajuokavusi, jog Juozas Statkevičius Paryžiuje mados dizainerio subtilybių lengvai išmoko, nes iš močiutės, t. y. ir Eugenijos mamos, siuvėjo talentą paveldėjo.
Stralkauskų šeimoje augo keturi vaikai: sesuo Vanda, broliai Aleksas ir Rimas bei ji, Eugenija.
Visi vaikai, pasak p. Eugenijos, buvo tėvų mylimi, darbštūs ir laimingi. Na, o sesę Vandą, prasidėjus karo neramumams, išsivežė ir užaugino giminės.
Dabar Vanda Stralkauskaitė-Statkevičienė gyvena Kaune. Tai jos sūnus – garsusis Lietuvos dizaineris.
Kad lietuvių darbštumas susijęs su tėvynės meile ir lietuvybės puoselėjimu rodo Sibire sukurtos lietuviškų, tautinių švenčių tradicijos. Antai, Vasario 16-osios paminėjimas tarp lagerio kalinių.
Kaip liudija Eugenijos pasakojimą užrašę nacionalinio moksleivių konkurso dalyviai Lukas ir Deimantė, jam iš siuntinių maišelių ir paklodžių nuokarpų buvo nusimegztos servetėlės.
Kaip? Kalinės slapčia nusiardydavo paklodžių medžiagos juostas, tai yra paklodes grąžindavo siauresnes.
Su Eugenija Stralkauskaite-Dragūniene kartu kalėjo Marytė. Ji buvo biologė. Kalinės pavardės Eugenija neprisimena, bet žinojo, kad ši mokėjo iš uogų, augalų išgauti spalvas.
Tokiais dažais, trispalvės spalvomis nudažė susiūtas paklodes. Iš jų siuvo tautinius drabužius, kuriuos kalinės net sugebėdavo išsisiuvinėti, pavyzdžiui, su žuvies ašaka.
Eugenijos Stralkauskaitės Dragūnienės represijų istoriją užrašę moksleiviai atskleidė, kad kol buvo gyva, moteris vis stengėsi puoštis tautiniais drabužiais.
Sovietų okupacijos metais Eugenijos pirktas tautinis kostiumas buvo ne lietuviškų tradicijų ir raštų persmelktas, o ano laikotarpio, t. y. sovietmečio, spalvų ir raštų dermė.
Jo marškinius Eugenija Stralkauskaitė-Dragūnienė išmetė, nes šie buvo išmarginti raudonomis penkiakampėmis žvaigždėmis. Vietoje įmantrių sovietinių marškinių ji vilkosi paprastą baltą, lietuviškais raštais siuvinėtą palaidinę.
Giminaičio kurtais kostiumais moteriai pasidabinti neprireikė, mielesnis buvo tautiškas rūbas.
Išbandymai grįžus iš tremties
Į Lietuvą po Stalino mirties Eugenija parsivežė ne tik prisiminimus, kaip kaliniai mėtėsi laiškeliais per tvorą, kaip susisiekdavo vienas su kitu, bet ir maldaknygę, gimusią iš bendravimo su tremtyje buvusiu kunigu.
Kalinė Eugenija Stralkauskaitė-Dragūnienė kunigo ant lapelių surašytas ir per tvorą jai numestas maldas surinkdavusi ir perrašydavusi į iš popieriaus lapų pasidarytą maldaknygę.
Apie paleidimą į laisvę moteris jos gyvenimu susidomėjusiems moksleiviams pasakojo:
,,1956 m. liepos mėnesį atvažiavo komisija iš Maskvos ir pradėjo paleidinėti kalinius ir tremtinius, jau rugpjūtį išlipau Kauno geležinkelio stoty, tačiau gimtoji šalis nepriėmė svetingai. Nespėjus per 2 val. prisiregistruoti man buvo liepta palikti Kauną.“
Grįžusi į Lietuvą Eugenija baigė Kelmės vidurinę mokyklą, tačiau į Šiaulių mokytojų seminariją kaip buvusiai politinei kalinei jai nebuvo lemta įstoti.
Taip Eugenija atklydo pas draugę, gyvenusią Kuršėnuose. Įsidarbino cukraus fabrike.
Nutiko taip, kad sezoninis darbas fabrike buvo baigtas ir jai vėl reikėjo ieškotis darbo. Tad nutarė stoti į Kauno maisto pramonės technikumą, jį baigė ir nuo 1960 m. dirbo Kuršėnuose, įkūrė Kuršėnų konditerijos cechą.
Kaip rašo Šiaulių rajono Kuršėnų Lauryno Ivinskio gimnazijos moksleiviai Lukas Baltrušaitis ir Deimantė Danielaitytė, miestelį Eugenija Stralkauskaitė-Dragūnienė išgarsino ,,Kuršėnų vyniotiniu“, kurio receptas jai ir priklauso.
Kai kas nors jos paklausdavo, kodėl ji nesigirdavo, kad vyniotinio recepto autorystė jos, konditerė atsakydavo, kad ,,Kuršėnų vyniotinio“ receptas sukurtas sovietmečiu, kada privačios nuosavybės, pagarbos autoriaus teisėms nebuvo, jis iš karto tapo visų piliečių nuosavybe.
Dabar „Kuršėnų vyniotinio“ istoriją rašo Eugenijos dukra Daina Putvinskienė, paveldėjusi iš mamos konditerės veiklą.
Netekčių istorija jaunimui
Jubiliejinį 25-ąjį konkursą „Lietuvos kovų už laisvę ir netekčių istorija“ organizuojančio Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Memorialinio departamento direktorius dr. Linas Jašinauskas pastebi, kad mokytojams, dirbantiems su paaugliais, tiek pats moksleivių kūrybos darbų konkursas, tiek „Kuršėnų vyniotinio“ recepto kūrėjos politinės kalinės Eugenijos Stralkauskaitės-Dragūnienės istorija gali būti motyvacinė paskata ugdyti patriotiškumą, moralines vertybes ir mokytis gebėjimo nepalūžti gyvenimo iššūkių akivaizdoje.
„Pasitelkdami meninės raiškos priemones, mokiniai gali suasmenintai perteikti valstybės istorinei atminčiai reikšmingus naratyvus, o mokytojai – supažindinti su svarbiais istoriniais įvykiais“, – teigia jis.
Pažymėtina, kad per visą konkurso gyvavimo istoriją buvo pateikta apie 5 tūkst. moksleivių rašto raiškos darbų, iš kurių apie vienas tūkstantis darbų laimėjo konkursines vietas.
Laureatų darbai išleisti atskirais leidiniais, kurie padovanoti moksleiviams. Juos taip pat galima įsigyti elektroniniame knygyne Atminties knygos.lt.