„Mes visi užaugome su šia legenda, nes skrydis buvo naudojamas netgi sovietinės propagandos, aktyviai kursčiusios versiją, kad „Lituanica“ numušė vokiečiai.
Versija buvo labai gerai apgalvota – neva Darius ir Girėnas praskrido virš šalia buvusios koncentracijos stovyklos, pamatė „ko nereikia pamatyti“, todėl naciai juos klastingai pašovė“ , – rašo E.Papečkys.
Istorikas prisipažino, kad dar vaikystėje, lankydamasis Karo muziejuje, mėgino įžvelgti kulkų žymes „Lituanicos“ liekanose, ir buvo tikras, kad jas mato.
Tačiau šiandien tokią galimybę jis teigė kategoriškai atmetantis.
„Visų pirma todėl, kad Vokietijoje buvo tvarka, ir niekas lėktuvų šiaip sau nenumušinėjo. Antra, tuo metu koncentracijos stovyklų tinklo dar nebuvo, pirmoji buvo įkurta tik kovo mėnesį prie Miuncheno. Trečia, net ir vėliau stovyklose nebuvo mums iš filmų pažįstamų bokštelių su kulkosvaidžiais ir prožektoriais. Hipotezė, kad numušė koncentracijos stovyklos apsauga, atmestina, nes apsauga neturėjo kuo numušti, neturėjo dėl ko numušti, ir nebuvo kam duoti įsakymą numušti“, – pabrėžia E.Papečkys.
Kariškiai, E.Papečkio teigimu, irgi „Lituanicos“ numušti negalėjo, nes jų ten nebuvo. Istorikas pabrėžia, kad Vokietijos ginkluotųjų pajėgų atkūrimas dar nebuvo pradėtas, tuo metu vokiečiai dar neturėjo nei oro gynybos dalinių, nei priešlėktuvinių pabūklų.
„Hipotetiškai, galėjo išeiti kokia kulkosvaidininkų kuopa į pratybas, nakčiai oro gynybai skirto būrio kulkosvaidžius kažkodėl parengti šaudymui (taikos metu pratybose taip niekada nedaroma), ir užskridus kažkokiam tamsoje nematomam lėktuvui akimirksniu priimti sprendimą (jeigu kuopos vadas būtų gėręs 7 dienas ir jį būtų aplankę balti arkliai), nusitaikyti (tam turėtų vos pora sekundžių) ir labai labai taikliai naktį iššauti. Bet tai jau visiška fantastika“, – rašo E.Papečkys.
Visgi, tvirtina karybos ekspertas, Dariaus ir Girėno istorijoje svarbiausia yra ne sąmokslo teorijos.
„Svarbiausia tai, kad du drąsūs vyrai prisiėmė iššūkį ir savo gyvybių kaina padovanojo Lietuvai ir mums visiems istoriją, kuria šiandien didžiuojamės. Tokios istorijos mus skatina ieškoti savo gyvenimo iššūkių, ir asmeninių“, – rašo E.Papečkys.
