Šuoliai į vandenį – tai ekstremali sporto šaka. Sportininkai šoka ir į baseinus, ir į natūralius vandens telkinius. Tai – išties gražus reginys, nors ir pavojinga veikla. Taikliu šaudymu garsėjęs Williamas Carveris kartą pastebėjo, kad ir arkliai reikalui esant grakščiai neria į vandenį.
Kaip pasakojo pats Carveris, 1881 metais jis savo vežimu riedėjo per medinį tiltelį. Jis ėmė griūti ir Carverio žirgai šoko į vandenį. Elegantiškas arklių nėrimas Carveriui pakišo originalią idėją – taip vyras sukūrė naują pramogą.
Carverio partneris Alas Floydas Carveris sukonstravo rampą su bokšteliu, o jo dukterėčia Lorena Carver tapo pirmąja naujo sporto raitele. Arklių šuolių į vandenį pasirodymas keliavo po kelis JAV miestus ir pritraukdavo labai daug žmonių.
Kartais žirgai į vandenį nerdavo su raiteliais, kartais – vieni. Žmonėms buvo sunku patikėti, kad žirgas neraginamas neria iš 18 metrų aukščio tiesiai į vandenį.
Tačiau Carveris pats mokė savo gyvūnus nebijoti ir labai jais rūpinosi. 1924 metais prie trupės prisijungė ir Sonora Webster, kuri tapo tikra arklių šuolių į vandenį žvaigžde.
Arkliai beveik niekada nepatirdavo traumų. Tiesa, 1927 metais vienas žirgas nuskendo Ramiajame vandenyne. Ši žinia sukrėtė senstantį Carverį ir jis pats mirė tais pačiais metais. Arklių šuolių į vandenį pasirodymai tęsėsi ir po jo mirties.
Pamatyti tokio šuolio vaizdo klipą galite žemiau.
1931 m. S.Webster vieno nesėkmingai pasibaigusio šuolio į vandenį metu apako. Tačiau tai jai nesukliudė po to grįžti ir vėl užsiimti šia veikla. Apie tai buvo sukurtas filmas „Užsispyrėlės nesutramdysi“ (Wild Hearts Can'T Be Broken).
W.Carveris labai rūpinosi savo žirgais ir daug į juos investavo. Jam rūpėjo, kad pasirodymo arkliai būtų ne tik sveiki, bet ir laimingi.
Po jo mirties požiūris pasikeitė, arkliai buvo naudojami vis dažniau. Vienas gyvūnas nerdavo keturis kartus per dieną septynias dienas per savaitę.
Arklių šuoliai į vandenį baigėsi aštuntojo dešimtmečio pradžioje, nes žmonės ėmė protestuoti prieš gyvūnų kankinimą. Tuo metu arkliai jau buvo raginami elektriniais botagais.
Arklių šuolius į vandenį ne kartą buvo bandoma atgaivinti. Niujorke arkliai šokinėjo dar visai neseniai.
Tiesa, tuomet jie šoko tik porą kartų per dieną, neturėjo raitelių, nebuvo varomi botagais ir dirbo tik du mėnesius per metus. Žinoma, tokia pramoga vis tiek susilaukė daug kritikos.
