![Sėdi iš dešinės į kairę K.Binkis, A. Gerutis, J.Petrėnas, A.Brazlius, T.Tilvytis, Kateiva. Stovi H.Kačinskas, A. Gricius [1926] m.](https://s1.15min.lt/images/photos/2020/09/11/original/11-sedi-is-desines-i-kaire-kbinkis-a-gerutis-jpetrenas-abrazlius-ttilvytis-kateiva-stovi-hkacinskas--5f5b297c40c65.jpg)
Jie siekė ieškoti naujų formų – kūryboje, kaip ir kiti to meto vidurio ir Rytų Europos meniniai sambūriai, jungė kelių meno krypčių – futurizmo, siurrealizmo, ekspresionizmo, dadaizmo ir kitus – elementus.
Norėjo kūryba išreikšti tai epochai būdingą dvasinę tuštumą, susvetimėjimą, vertybių krizę, autoritetų griūtį, egzistencinį absurdą, besikeičiančią meninę pasaulėjautą.
K.Binkio pastangos suburti jaunuosius kūrėjus
Poetas K.Binkis Vilniuje dar 1912 m. įsitraukė į jaunų literatų kompaniją: skaitė to meto rusų modernistus, ginčijosi dėl simbolistinių A.Belo eilių.
Vilniuje, iš Papilio bėgdamas nuo su bolševikų valdžia kovojusių baltųjų karininkų ir kaizerio kareivių, jis vėl atsidūrė 1919 m. Tais pačiais metais ėmė redaguoti literatūrinį žurnalą „Liepsnos“.
Čia, Vilniuje, jis pirmą sykį išgirdo futuristo V.Majakovskio vardą, tapusį tokiu svarbiu kūrybiniuose ieškojimuose. Tikriausiai jau tuomet jaunasis poetas dalyvavo futuristų sambūriuose ar bent skaitė minėto V.Majakovskio, V.Kamenskio ir kt. eiles. Revoliucionierių įtaką liudija 1919 m. pavasarį parašytas eilėraštis „Iš Vilniaus gatvės ūpo“.
1919 m. Vilnių užėmus lenkams, dirbo spaudos biure Kaune. 1919–1920 m. ėjo jo bei kitų leidžiamas literatūros, meno ir kultūros žurnalas „Veja“, 1920 m. išvykęs į Berlyną lavintis ir 1922 m. iš ten grįžęs, K.Binkis ėmė organizuoti Kauno jaunųjų kūrėjų sueigas, taip vadinamus „paldieninkus“.
Šiais diskusijoms, skaitymams skirtais susibūrimais jis ir inicijavo „Keturvėjininkus“. Jų veiklos pradžia taip pat sietina su 1921 m. dienraščio „Lietuva“ literatūriniame priede „Sekmoji diena“ ir žurnale „Skaitymai“ pasirodžiusiais K.Binkio ir S.Šemerio tekstais.
1922 m. vasario 16 d. išleistas leidinys „Keturių vėjų pranašas“, 1924–1928 m. pasirodė keturi avangardistinio žurnalo „Keturi vėjai“ (red. J.Petrėnas) numeriai.
„Keturvėjininkų“ veikloje dalyvavo prozininkas Juozas Petrėnas (slap. Petras Tarulis), Salys Šemerys (tikr. Saliamonas Šmerauskas), Juozas Žlabys-Žengė, Antanas Rimydis, Teofilis Tilvytis ir kt.
S.Šemerys: nebūti epigonu
S.Šemerys (1898–1981), pradėjęs mokslus Vilkaviškyje, juos tęsė į Vilnių evakuotoje gimnazijoje. 1915 m. rudenį atsidūrė Voroneže, kur mokėsi, domėjosi simbolizmu ir impresionizmu.
1918 m. jau su brandos atestatu grįžo į Vilkaviškį, kur privačiai vaikus ruošė gimnazijai. Tarp jo mokinių – Salomėja Bačinskaitė (S.Nėris). 1920 m. S.Šemerys išvažiavo studijuoti į Kauną, čia sutiko iš Voronežo laikų gerai pažįstamą J.Petrėną, atgijo svajonės apie literatūrinį judėjimą.
„Apie 1920 m. susirinko lietuviška jaunoji literatūrinė padermė, kuri apėmė įvairaus temperamento ir labai skirtingų pažiūrų rašytojus ir menininkus. / Mus visus jungė naujausia mada – ekspresionizmas. / Mes siekėme naujų išraiškos formų: / širdies atvirumo, nuoširdumo, kilnumo, žmogiškumo, / tiesos troškimo ir veržimosi į tiesumą [...]“ – taip „Keturvėjininkų“ veiklos pradžią fiksuoja S.Šemerys. Jo užrašuose gausu pastabų, įžvalgų, susijusių su „Keturvėjininkų“ veiklos gairėmis.
Mus visus jungė naujausia mada – ekspresionizmas. / Mes siekėme naujų išraiškos formų: / širdies atvirumo, nuoširdumo, kilnumo, žmogiškumo, / tiesos troškimo ir veržimosi į tiesumą.
Apie tai, kad užsiima ekspresionizmu jis patikino ir savo bičiulę, poetę Salomėją Nėrį. 1974 m. lapkričio 17 d. išspausdintame laikraščio „Tarybinė Klaipėda“ numeryje, S.Šemerys prisimena:
„Kai pasirodė mano eilėraščių rinkinys „Granata krūtinėj“ (knyga pasirodė 1924 m. – A. Ž. past.), susitikusi ji (Salomėja Nėris – A. Ž. past.) man pasakė:
– Tai ką? Užsiimat futurizmu?
– Ne! Aš esu ekspresionistas, – atsakiau.
– Tai vis tas pat. Geriau rašytumėt kaip visi.
– O kas tie visi?
– Nagi: Maironis, Liudas Gira, Putinas.
– Nenoriu eiti jų pėdomis ir būti epigonu.
– Jūs nieko naujo nesukursite, tik pasidarysite juokingas.
Ji manęs neįtikino, o aš – jos“.
„Keturvėjininkų“ kūrybiniai eksperimentai sutikti prieštaringai: Balys Sruoga, Albinas Herbačiauskas kritikavo „Keturių vėjų“ manifestą, Liudas Gira labai norėjo patekti (ir pateko) į „paldieninkus“.
Tuo tarpu poetas, kunigas Juozas Tumas-Vaižgantas, nors manifestą iškritikavo, bet simpatizavo „Keturvėjininkams“, o S.Šemerio „Granata krūtinėj“ – ažiotažą sukėlusią ir tapusią pirmąja fiktyvios „Keturių vėjų“ leidyklos išleista knyga – gyrė, manė galįs šio to iš S.Šemerio tikėtis.
T.Tilvytis, radijo laida ir kitos naujienos
Poetas, vertėjas T.Tilvytis (1904–1969) išgarsėjo literatūrinėmis parodijomis: 1926 m. pasirodė rinkinys „3 grenadieriai“, 1929 m. – „Nuo Maironies iki manęs“.
Prie „Keturių vėjų“ jis prisijungė 1926 m. Poetas Alfonsas Nyka-Niliūnas yra pavadinęs reikšmingiausiu po K.Binkio šios grupės poetu. Trumpesniuosiuose eilėraščiuose akivaizdi vieno žymiausių futuristų – V.Majakovskio – įtaka, tačiau tas pats A.Nyka-Niliūnas pastebi, jog modernios literatūros srovės T.Tilvyčiui pakenkė.
1963 m. lapkričio 4 d. 70-ojo Kazio Binkio jubiliejaus proga sakytoje kalboje T.Tilvytis prisimena: „Po keleto metų mano sąmonėje gimė kitas Binkis: novatorius, maištininkas, vėjavaikis, šmaikščiomis ir drąsiomis savo satyromis patraukęs jaunuosius prieš naują buržuaziją, miesčioniškumą, staiga išponėjusius tautiečius. „Keturių Vėjų pranašas“ sukėlė dulkių sūkurį tariamosios nepriklausomybės salionuose, išjuokė šmugelninkus, prekiaujančius patrijotizmu tautos idealais: pasmerkė miesčionišką etiką, baltų rankų ir apikaklių kultūrą, gimtosios kalbos susintojus, estetų simbolikų eilėraščių aršinius kaspinus“.
1922 m. vasario 16 d. euforiją „Keturvėjininkai“ pakartojo 1926 gruodžio 9 d.
Tądien K.Binkis, J.Petrėnas, tas pats T.Tilvytis, J.Žlabys-Žengė, taip pat aktoriai B.Dauguvietis ir K.Dineika, dalyvavo vos pradėjusios veikti radijo stoties pirmojoje literatūrinėje programoje – „Poezo – koncerte“.
Kreipęsis į radijo klausytojus, J.Petrėnas pabrėžė poreikį kurti šiuos laikus išreiškiantį, šių dienų stilių kuriantį meną, siekį nepoetiškus žodžius įvesti į poeziją, jungtis į pasaulinę šeimą ir kt.
1927 m. Kauno universitete suorganizuotas „Keturių vėjų“ literatūrinis teismas, nuteisęs „sunkiems literatūros darbams“.
1927 m. Kauno universitete suorganizuotas „Keturių vėjų“ literatūrinis teismas, nuteisęs „sunkiems literatūros darbams“.
Šio žaismingo teismo metu, pripažįstant naujoviškumo pastangas, keturvėjininkai kaltinti šiurkštybėmis, nepamatuota pretenzija.
„Keturvėjininkų“ išsikvėpimai
Nors „Keturvėjininkų“ įspūdingumu ir įtaka 1940-ųjų ir vėlesnei lietuvių literatūrai neabejojama, pačios grupės gyvavimo laikas sąlyginai trumpas.
Pradėję formos, temų revoliuciją, jie visgi neįvykdė estetinės – kūrybos, grožio samprata taip lengvai nekito, eilėdara, nauja forma ne visai pasidavė poetų plunksnoms, dažnai liko pamėgdžiojimu.
Skirtingi menininkai nebuvo formuojami vienos idėjos, neturėjo aiškesnių teorinių pagrindų. Veikiau pasikliauta deklaracijomis, kolektyviniu užsidegimu, kuris ilgainiui išblėso ir „Keturvėjininkai“ išsiskirstė.
___________________________________________________________________
Kultūros archyvo ženklu pažymėta straipsnių serija – tai Lietuvos literatūros ir meno archyvo iniciatyva, skirta archyvo fonduose saugomai dokumentinei medžiagai viešinti ir tyrinėti.
Daugiau apie Lietuvos kultūrą, meną, istoriją bei paveldą galite sužinoti Lietuvos literatūros ir meno archyve.
Straipsnio parengimą rėmė Lietuvos kultūros taryba.
