Riedėdami į Naująją Vilnią per miškus nusidriekusia S.Batoro gatve pasijusite it keliaudami į kitą miestą. Toks jausmas bus visiškai pagrįstas – Naujoji Vilnia išties atsirado ir vystėsi kaip savarankiškas miestas su savivalda ir kitais miesto atributais. Prie Vilniaus prijungta ji buvo ne taip jau seniai.
„Naujoji Vilnia yra kur kas daugiau nei tiesiog Vilniaus dalis. Ji vystėsi kaip atskiras miestas. Tas savitumas iki šiol išliko senųjų Naujosios Vilnios gyventojų tapatybės suvokime“, – pabrėžia istorikas, socialinių mokslų daktaras Tomaš Božerocki.
Dr. T.Božerocki – Lietuvos lenkas, gimęs ir augęs Naujojoje Vilnioje. Dar augdamas jis susidomėjo savo gimtojo rajono istorija.
Jis visuomet pastebėdavo, kad senieji Naujosios Vilnios gyventojai, tarp jų ir jo tėvai ar seneliai, važiuodami į Vilniaus centrinę dalį sako tiesiog „Važiuoju į Vilnių“ ar „Važiuoju į miestą“. Jam kilo klausimas: negi Naujoji Vilnia nėra Vilnius?
Būtent iš tokių pamąstymų galiausiai gimę T.Božerocki monografija apie Naujosios Vilnios praeitį, kurios pagrindu jis parašė ir knygą „Naujosios Vilnios istorija iki Antrojo pasaulinio karo“.
15min žurnalistas susėdo netrumpam interviu su T.Božerocki tiek apie knygą, tiek apie Naująją Vilnią apskritai.
Interviu temos
- Kodėl netoli Vilniaus XIX a. pabaigoje ėmė dygti naujas miestas?
- Kodėl Naujoji Vilnia? Kur yra senoji Vilnia?
- Dalgiai, audiniai ir geležinkelis: pramoninė Naujosios Vilnios praeitis
- Iš kur atsirado neigiami stereotipai apie Naująją Vilnią?
- Kodėl dingusi Naujosios Vilnios žydų bendruomenė nusipelno atskiro paminklo?
- Multikultūrinis Naujosios Vilnios charakteris: kaip čia sutarė lenkai, lietuviai ir visi kiti
„Šitas kraštas visada buvo įvairus ir margas. Tai neturi nei stebinti, nei piktinti – tą reikia priimti. Juk, galų gale, nei Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, nei Abiejų Tautų Respublika nebuvo homogeniškos valstybės nei tautine, nei religine prasme. Ir tai yra didelis turtas, kuomet mes, įvairios kultūros, kartu galime sugyventi draugiškai ir vieni iš kitų kažko išmokti“, – sako T.Božerocki.
– Kodėl pasirinkai rašyti istorinę knygą būtent apie Naująją Vilnią?
– Aš augau Naujojoje Vilnioje, būtent čia ir prasidėjo mano domėjimasis istorija. Turėjau labai gerą istorijos mokytoją, kuri mokėjo gerai sudominti savo dalyku. Jau 5 klasėje galvojau, kad noriu būti istoriku. Kartais atsirasdavo dvejonių, kaip jaunam žmogui būna, bet mintis niekur nedingo.
Magistro studijas baigiau tuometiniame Lietuvos edukologijos universitete.
Tuo metu egzistavo toks dalykas kaip lokalinė Lietuvos istorija, kur buvo kalbama būtent apie lokalių vietų istoriją, kaip didieji istorijos įvykiai veikia tas vietas. Ten ir parašiau pirmąjį darbą, skirtą Naujajai Vilniai.
Dabar iš laiko perspektyvos tas darbas gal atrodo ganėtinai juokingai, bet tada man būtent ir kilo klausimai – kaip vystėsi vieta, kur aš augau ir gyvenau tiek metų? Ir pradėjau rinkti medžiagą, o tai galiausiai ir atvedė prie knygos.
Vilniaus miesto savivaldybė paskelbė konkursą, kvietė istorikus rašyti apie Vilniaus istoriją, skyrė stipendijas. Man parodė Naujosios Vilnios bendruomenės pirmininkas Maksimas Zacharovas, susidomėjau, gavau stipendiją ir parašiau.
- Kaip galėtum trumpai pristatyti savo knygą? Ką sužinos skaitytojas, ją perskaitęs?
- Žmogui atsivers visiškai kitokia Naujoji Vilnia. Dabar, žinia, Naujoji Vilnia daugelio vilniečių galvose yra apipinta neigiamais stereotipais.
Iš kur atsirado tie stereotipai? Naujojoje Vilnioje sovietmečiu atsirado daug stambių fabrikų. Buvo kompresorių fabrikas, pavyzdžiui, staklių gamykla, ūkinės technikos gamykla.
Lietuvai pereinant iš planinės ekonomikos į kapitalistinę, fabrikai pradėjo palaipsniui griūti. Nemaža dalis žmonių tapo bedarbiais. Fabrikai stovėjo apleisti. Na, ne visai apleisti, greit veiklą pradėjo vystyti mažesnės privačios įmonės. Bet daugelis jų rūpinosi savo reikalais ir pernelyg nemąstė, kad gal ir aplinką reikėtų apsitvarkyti.
Dar, aišku, blogos reputacijos pridėjo ir psichiatrinė klinika. Nežinau, kaip dažnai kitur Vilniuje skambėjo posakis „Tau reikia į Parko 15“, bet aš ne kartą girdėjau taip sakant. Nežinau, ar tikrai klinikos adresas buvo toks, bet, žmonės, kuriuos norėta sumenkinti, dažnai buvo nukreipiami šiuo adresu.
Organizuoto nusikalstamumo irgi buvo. Visai tai prisidėjo, kad Naujosios Vilnios reputacija po Nepriklausomybės atkūrimo nebuvo tokia jau gera.
Bet, aišku, su šiandiena nepalyginsi. Naujoji Vilnia, kurią aš prisimenu iš, tarkim, 1997-ųjų, ir dabartinė, yra visiškai kitokios. Tuomet nesijautei saugus, pastatai buvo apgriuvę, keliai prastos būklės.
Aišku, ne tik pas mus taip buvo, kitur irgi, bendrai Lietuvoje padėtis nebuvo itin gera, bet tuomet atrodė, kad tavo visas pasaulis yra čia, kur gyveni, ir kad kitur tai gražu, o pas mus tai ypatingai baisu. Knyga iš dalies ir yra skirta paneigti stereotipus.
Kitas mano tikslas – parodyti, kad Naujoji Vilnia yra kur kas daugiau nei tiesiog Vilniaus dalis. Ji vystėsi kaip atskiras miestas.
Daug žmonių žino, kad Grigiškės yra miestas mieste, nes jos buvo prijungtos prie Vilniaus po Nepriklausomybės atkūrimo, gana neseniai.
Bet apie Naująją Vilnią analogišką faktą žino daug mažiau žmonių, nes tai įvyko seniau. Naujoji Vilnia prie Vilniaus buvo prijungta 1957 m. Tai buvo pirmasis miestas, įjungtas į Vilniaus sudėtį.
Tai svarbu, nes iki tol Naujosios Vilnios gyventojai savęs vilniečiais nelaikė. Ir iki šiol tas savitumas išliko senųjų gyventojų tapatybės suvokime.
Toks pavyzdys: jei Naujojoje Vilnioje sutiksite autobuso Vilniaus centro kryptimi laukiantį žmogų, kuris yra iš senųjų Naujosios Vilnios gyventojų, jis tikriausiai tiesiog sakys: „Važiuoju į Vilnių“. Suprask, Naujoji Vilnia nėra tas pats kaip ir Vilnius, nėra Vilniaus dalis.
Tokį įspūdį pagilina ir geografija. Jei važiuoji nuo Vilniaus, tarkime, Stepono Batoro gatve, ir pravažiuoji posūkį link Belmonto, atrodys, kad Vilnius baigiasi, tu atsiduri užmiesty. Tai pagilina įspūdį, kad važiuoji kažkur kitur, ne į Vilnių.
Istoriškai žiūrint, nors traukiniai į Vilnių kursavo ir ganėtinai dažnai, didelio poreikio važiuoti į Vilnių Naujosios Vilnios gyventojams nebuvo – jie viską turėjo savo mieste. Kepyklas, parduotuves, restoranus, kavines, turgų.
Na, ilgą laiką vienas svarbus dalykas, ko miestas neturėjo, buvo bažnyčia. Iki XX a. pradžios Naujoji Vilnia priklausė šv. Petro ir Povilo bažnyčios Antakalnyje parapijai. Tačiau kai miesto gyventojų skaičius pakankamai išaugo, iki kelių tūkstančių, tai jau kėlė problemų. Nes iki bažnyčios sekmadienį nuvykti buvo toli ir nepatogu.
Atsirado natūralus savo bažnyčios poreikis – kai tu nesitapatini su Vilniumi, nori viską vietoje turėti ir vystyti. Bažnyčia ant kalno iškilo 1911 m., iki tol kurį laiką pamaldos vyko ir psichoneurologinės ligoninės koplyčioje, buvo paskirtas kunigas.
- Pavadinimas „Naujoji Vilnia“ sufleruoja, kad kažkur turėtų būti ir senoji Vilnia. Kaip atsirado toks pavadinimas ir kada įsikūrė miestas?
- Teisiškai Naujoji Vilnia miesto teises gavo 1903 m., nors man to laikotarpio dokumentų nepavyko rasti. Tik atpasakojimus. Bet tai nereiškia, kad iki tol šioje vietoje nieko nebuvo.
Dabartinės Naujosios Vilnios teritorijoje istoriškai tiesiog buvo daug gyvenviečių – Rokantiškės, Kučkuriškės, Sodeliai ir kitos. Rokantiškių piliakalnio istorija siekia XIII-XIV a.
Vienas dalykų, ką noriu atskleisti knygoje – kad nors Naujoji Vilnia kaip vietovardis yra gan naujas, žmonės čia gyvena nuo priešistorės laikų. Taip pat noriu, kad skaitytojai suprastų, kodėl čia iškilo piliakalnis, kaip jis siejasi su Naująja Vilnia.
Rokantiškių pilyje lankėsi ir kunigaikščiai, ir karaliai. Pavyzdžiui, Vladislavas Vaza net triskart buvo apsistojęs pilyje. Rokantiškių pilis buvo ir Rokantiškių seniūnijos centras. Aišku, po XVII a. vidurio karų tos pilies nebeliko. Bet seniūnija liko.
Ta istorija labai dinamiška. Knygos tikslas yra parodyti, kad Rokantiškės taip pat yra Naujosios Vilnios istorijos dalis.
Na, o Naujosios Vilnios kaip atskiros gyvenvietės pradžia siejasi su geležinkeliu. XIX a. antroje pusėje buvo tiesiamas geležinkelis Peterburgas-Varšuva. Dalis to geležinkelio buvo nutiesta per mano minėtą Rokantiškių seniūniją.
Iš pradžių geležinkelio stoties joje nebuvo. Tiesiog nebuvo poreikio – aplinkui buvo vos keli kaimeliai.
Bet praėjus maždaug dešimčiai metų nuo Peterburgas-Varšuva geležinkelio nutiesimo atsirado idėja nauju geležinkeliu sujungti Sumų sritį dabartinėje Ukrainoje su neužšąlančiu Liepojos uostu Latvijoje. Toks geležinkelis buvo reikalingas ūkininkams iš Sumų srities, kad būtų galima greitai grūdus gabenti pardavimui.
Tas Liepojos-Romnų geležinkelis ėjo būtent per dabartinę Naująją Vilnią. Dviejų geležinkelių susikirtimo vietoje jau atsirado poreikis įrengti stotį ir susijusią infrastruktūrą. Tuomet atsirado ir pirmoji Naujosios Vilnios stotis, tiesa, jos pastatas neišliko, jį nugriovė sovietai.
Šalia stoties atsirado depas, atsirado sandėliai, atsirado siurblinė lokomotyvams. Šalia ėmė vystytis miestelis. Na, o naująją stotį reikėjo kažkaip pavadinti.
Stotį nutarta pavadinti Vileika, pagal šalia tekančios Vilnelės upės slavišką pavadinimą.
Tačiau dabartinėje vakarų Baltarusijoje jau buvo ir vis dar yra miestas tokiu pačiu vardu. Siekiant išvengti susimaišymo, buvo pridėtas žodis „Naujoji“ ir stotis pavadinta Naująja Vileika. Lietuviškai tai yra Naujoji Vilnia.
- Tai Naujoji Vilnia nuo pat atsiradimo vystėsi kaip pramoninis miestas?
