Jei paprašytumėte praeivio pasakyti pirmą su juo susijusią asociaciją, devyni iš dešimties paminėtų ant galvos krentantį obuolį. Dešimtas, ko gero, prisimintų fiziką ar tas baisiąsias išvestines, dėl kurių teko lieti ašaras pamokose. Bet mažai kas žino, kad šis genialus atsiskyrėlis paskutinius tris savo gyvenimo dešimtmečius praleido ne po obelimis, o tamsiausiose Londono landynėse, medžiodamas padirbinėtojus, kurie bandė apkarpyti karališkąjį iždą.
Isaacas Newtonas niekada nebuvo tas „malonus senelis“ iš vėlyvųjų portretų. Jis buvo žmogus, kuris vardan mokslo galėjo pasidaryti operaciją be narkozės. Dar būdamas jaunas studentas, norėdamas suprasti, kaip akis suvokia spalvas, jis atliko šiurpų eksperimentą: pasiėmė buką vėrimo adatą (toks įrankis, skirtas korsetams ar batų raišteliams varstyti) ir susikišo ją sau giliai už akies obuolio, spausdamas tol, kol išvydo spalvotus ratus. „Eksperimentas pavyko“, – konstatavo Isaacas, nors kitiems nuo tokio vaizdo turbūt būtų prireikę amoniako.
Tačiau tikrasis jo gyvenimo „nuotykis“ prasidėjo 1696-aisiais, kai jis tapo Karališkosios monetų kalyklos (Royal Mint) prižiūrėtoju. Visi manė, kad seras Isaacas Newtonas ramiai sėdės kabinete ir skaičiuos žvaigždes. Iki jo šis postas buvo laikomas tiesiog prestižine „šiltos vietos“ dovana nusipelniusiems veikėjams – ankstesni pareigūnai čia užsukdavo tik pasiimti algos, o visą darbą palikdavo pavaldiniams. Tačiau jie neįvertino Isaaco Newtono obsesinio būdo: jis nusprendė ne tik užsukti, bet ir asmeniškai suskaičiuoti kiekvieną Anglijos šilingą. Tuo metu šalis skendo padirbinėjimo liūne: sukčiai tiesiog žirklėmis nukirpdavo sidabrinį monetos kraštelį, nuokarpas sulydydavo, o tada tą metalą parduodavo. Moneta tapdavo kreiva, maža ir bevertė.
Isaacas Newtonas įsiuto. Jam tai buvo ne tik nusikaltimas, bet ir visatos tvarkos pažeidimas, todėl jis ištobulino genialias apsaugos priemones, kurias naudojame iki šiol. Ant stambesnių monetų briaunos jis įsakė įspausti lotynišką frazę „DECUS ET TUTAMEN“ („Puošmena ir apsauga“), kurios logika buvo paprasta: jei raidelių nebėra – vadinasi, tave bando apgauti. Tuo metu ant smulkesnių monetų atsirado tas pats briaunos rifliavimas, tie smulkūs grioveliai, kuriuos šiandien jaučiame liesdami monetas savo kišenėse.
Didžiausias jo priešas buvo Williamas Chaloneris – talentingas aferistas, kuris savo karjerą pradėjo nuo abejotinos reputacijos gatvės prekybos. Kadangi cechai jam neleido dirbti oficialiai, jis savo dirbtuvėje pats liejo pigius alavinius laikrodžius, kurių korpusuose slėpė ir nelegaliai pardavinėjo... faloimitatorius. Tai buvo savotiškas to meto „Sex Shop“ ant ratų, skirtas seksualinių nuotykių ieškantiems miestiečiams.
Vėliau Williamas Chaloneris perėjo prie kur kas rimtesnių nusikaltimų: jis tapo neprilygstamu aukso ginėjų, loterijos bilietų ir valstybinių obligacijų klastotoju. Gerokai praturtėjęs jis įsigijo namą prabangiame Londono rajone. Negana to, jis vertėsi samdomo provokatoriaus amatu – sukurstydavo žmones rengti politinius sąmokslus, o vėliau pats juos įskųsdavo, kad susižertų premijas už „išdavikų“ sučiupimą. Savo įžūlumo viršūnėje jis net išdrįso nueiti į Parlamentą ir viešai tyčiotis iš Isaaco Newtono, teigdamas, kad mokslininkas yra nekompetentingas „senis“, o jo kalykla dirba apgailėtinai. Jis net siūlėsi pats „pataisyti“ valstybės monetų kalimo sistemą.
Jis savo dirbtuvėje pats liejo pigius alavinius laikrodžius, kurių korpusuose slėpė ir nelegaliai pardavinėjo... faloimitatorius.
Bet Williamas Chaloneris nežinojo, kad seras Isaacas niekada nepamiršta įžeidimų ir į kerštą žiūri kaip į šaltą matematinę lygtį. Supratęs, kad jo priešininkas yra puikus aktorius, turintis užnugarį valdžios koridoriuose, Newtonas nusprendė jo neskubinti. Jis dvejus metus sistemingai fiksavo kiekvieną aferisto melą Parlamente, asmeniškai lankėsi kalėjimuose rinkdamas įrodymus ir papirkinėjo Chalonerio sėbrus, kad šie taptų informatoriais. Persirengdavo skarmalais, eidavo į purvinas tavernų landynes ir klausydavosi sukčių pokalbių. Jis asmeniškai tardė šimtus įtariamųjų. Kai galiausiai 1699 m. Isaacas Newtonas sukaupė pakankamai įrodymų ir sučiupo Williamą Chalonerį už gerklės, šiam nebeliko kur trauktis. Tardymo metu, kai aferistas dar bandė gintis savo iškalba, Newtonas tiesiog padėjo ant stalo krūvą parodymų ir įkalčių, kurių logikos nebuvo įmanoma paneigti.
1699 m. kovą Williamui Chaloneriui buvo įvykdyta mirties bausmė. Vieni Newtono biografai pažymi, kad jis buvo pakartas, išmėsinėtas ir ketvirčiuotas – tokia bausmė buvo numatyta pinigų padirbinėtojams ir taip skambėjo Chalonerio nuosprendis. Kiti teigia, kad XVII amžiaus Anglijoje humanizmo buvo jau daugiau: visas viduramžiškos bausmės komplektas su vidurių ištraukimu praktikuotas tik baudžiant valstybės ir karaliaus išdavikus, o lengvesnių nusikaltimų atveju būdavo pasitenkinama banaliomis kartuvėmis.
Prieš egzekuciją Chaloneris iš kalėjimo Newtonui rašė maldaujančius laiškus, vadindamas fiziką „garbinguoju džentelmenu“, tačiau Newtonas net neatplėšė tų vokų. Chaloneriui tai nebuvo tik pralaimėjimas – tai buvo susidūrimas su žmogumi, kuriam teisybė ir tvarka buvo svarbiau už viską pasaulyje.
Senatvėje Isaacas Newtonas sudegino didžiąją dalį savo užrašų, tačiau išliko tokia jo frazė: „Aš galiu apskaičiuoti dangaus kūnų judėjimą, bet ne žmonių beprotybę“. Panašu, kad per tuos tris dešimtmečius kalykloje jis tos beprotybės prisižiūrėjo tiek, kad jokia gravitacija nebegalėjo jos paaiškinti.
Štai toks buvo tas seras Isaacas – žmogus, padovanojęs mums gravitaciją, griovelius ant monetų ir priminimą, kad nereikėtų erzinti fiziko, kuris dar jaunystėje nebijojo susikišti adatos sau už akies.
Daugiau šio autoriaus istorijų galite rasti čia.
