Andrasas Toma taip niekada ir neišmoko rusiškai, o ligoninėje niekas nemokėjo vengriškai – ir net nesuprato, kokia kalba jis kalba.
Tad jis praleido daugiau negu 50 savo gyvenimo metų, turėdamas tik minimalius kontaktus su kitais žmonėmis.
Tai, kad A.Tomos istorija apskritai išaiškėjo ir jis nemirė kaip eilinis ligoninės pacientas be giminaičių ir be šeimos istorijos, kad pavyko suprasti, iš kur jis, lėmė tik laimingas atsitiktinumas.
Viskas prasidėjo 1944 m. spalį, kai Andrasas Toma buvo pašauktas į Vengrijos kariuomenę. Jis tarnavo artilerijos pulke, kuris vokiečių pusėje kovėsi II pasauliniame kare.
Vėliau tais pačiais metais A.Toma, kuriam tada tebuvo 19 metų, kare neteko kojos ir pateko į sovietų pajėgų nelaisvę. Jis buvo perkeltas į karo belaisvių stovyklą netoli Leningrado (dabartinis Sankt Peterburgas).
Dėl pasireiškusių psichikos ligos simptomų 1947 m. uždarius karo belaisvių stovyklą jis, skirtingi negu kiti belaisviai, buvo perkeltas į psichiatrinę ligoninę mažame Kotelničiaus mieste Rusijoje, apie 1000 km į rytus nuo Maskvos. Čia jam buvo diagnozuota psichoneurozė.
Kiek A.Toma išties sirgo, ir kiek jo simptomus lėmė tiesiog nepavydėtinos sąlygos, kuriose jis atsidūrė SSRS – dabar jau nepasakys niekas.
A.Tomą perkėlus į ligoninę, jis buvo išbrauktas iš karo belaisvių sąrašų. Tad Vengrija jokios informacijos apie A.Tomos likimą neturėjo ir tarp grąžinamų Vengrijai karo belaisvių jis nepateko.
Be to, ligoninėje jis buvo per klaidą įregistruotas panašiu, bet kiek kitokiu – Andraso Tamaso – vardu.
Namiškiai iš A.Tomos nesulaukė jokių žinių ir nebesitikėjo sulaukti jo gyvo. 1954 m. Vengrijoje A.Toma buvo paskelbtas mirusiu.
