Tai buvo ankstyvųjų viduramžių Europos siaubas – vikingai. Šalia plėšikavimų jie užsiėmė ir keliavimu jūromis. Taip jie elgėsi spiriami reiklios būtinybės išgyventi sunkiame Skandinavijos klimate.
Būtinybė paskatino juos keliauti į visas puses su savo gražiais laivais drakarais. Jais įveikdavo net šimtus kilometrų per audringas jūras, kol pasiekdavo norimas arba naujas žemes.
Beje, žodis „vikingai“ visų senosios Skandinavijos gyventojų apibūdinimui pradėtas naudoti gana neseniai, XIX a.
Anksčiau šio žodžio reikšmė buvo panaši į žodžio „piratas“ ir juo tiek senojoje anglų, tiek senojoje skandinavų kalboje vadinti tik iš Skandinavijos plėšikauti į kitus kraštus vykę jūrininkai ir kariai.
Kadangi Islandija, o vėliau ir Grenlandija buvo apgyvendintos tiesiog naujakurių iš Skandinavijos, kurie toli gražu nebūtinai buvo plėšikai ir kariai, toliau šiame tekste bus vartojamas žodis „skandinavai“.
Islandiją naujakuriai iš Skandinavijos apgyvendino IX-X a. Bėgdami nuo Norvegijos karalių priespaudos, skandinavai čia kūrė naują gyvenimą, kupiną laisvės ir didelių galimybių.
Visgi net ir Islandijoje nebuvo išvengta įtampų. Todėl galiausiai atsirado žmonių, kurie ryžosi judėti tolyn į vakarus, link neseniai atrastų Grenlandijos žemių.
„Žalioji žemė horizonte!“
Pirmieji skandinavų jūrininkai pasiekė Grenlandiją dar IX-X a. sandūroje, kai audringos jūros nunešė jų laivus nuo Islandijos į vakarus. Tačiau Grenlandijos žinomumas iškilo su Eiriko Rudojo vardu.
Anot islandų sagų, Eirikas Rudasis buvo ištremtas iš Islandijos dėl kelių vyrų nužudymo. Jis laiko veltui neleido – ieškojo naujų žemių apsistojimui. Ir užtiko į Vakarus nuo Islandijos esančią milžinišką salą, į kurią ligi tol niekas nekreipė per daug dėmesio.
Jis kelerius metus tyrinėjo šios salos žemes, kol nutarė joms duoti vardą. Salą pavadino Grenlandija, arba „Žaliąja žeme“.
Manoma, kad jis buvo apsistojęs derlingesnėse salos vietose, kuriose nebuvo ledynų, sėkmingai gyvavo žaluma.
Kita tokio vardo priežastis buvo ir savotiška propaganda – siekiant pritraukti naujų kolonistų.
Taip Erikas grįžo į Islandiją ir ryžosi kolonizuoti salą. Su 25 laivais ir 350 savanorių jis 985 m. išvyko į Grenlandiją.
Salą pasiekė 14 laivų – kiti nuskendo arba grįžo atgal į Islandiją. Tai nestebina, nes tarp Islandijos ir Grenlandijos siautėjo didelės bangos, kurios drakarų jūreiviams būdavo sunkus iššūkis.
Kolonistai įsikūrė dviejose vietose, kurios buvo labiausiai tinkamos skandinavams.
Tai buvo gausesnė „vakarinė bendruomenė“, esanti vakarinėje Grenlandijos dalyje (kuri buvo kur kas švelnesnio klimato negu rytinė salos dalis), ir mažesnė „rytinė bendruomenė“, esanti beveik už 380 kilometrų piečiau.
Taip prasidėjo beveik 500 metų trukusi vikingų epopėja šaltojoje „žalioje“ žemėje. Epopėja, kurios laukė nelaiminga pabaiga.
Gyvenimas netoli ledynų
Skandinavų gyvenimas Grenlandijos bendruomenėse buvo atšiaurus, tačiau pirmaisiais šimtmečiais gana geras.
Oficialiai Grenlandijos kolonija priklausė Norvegijai (1261 m. ji pripažino Norvegijos valdžią), o vėliau Kalmaro unijai (Kalmaro unija - asmeninė unija tarp Švedijos, Danijos ir Norvegijos karalysčių).
Bet dėl didelio atstumo ir audringų jūrų Grenlandija praktiškai tvarkėsi savarankiškai.
