Vytautas bandė karūnuotis ir tapti karaliumi, tačiau pastangos buvo nesėkmingos. 1430 m. spalio 27 d. miręs didysis kunigaikštis nesulaukė atvykstančios karūnos.
Žinoma, šiai nesėkmei daug įtakos turėjo ir Lenkijos karalystė, kuri buvo suinteresuota, kad Astravo sutartis, pasirašyta tarp Vytauto ir Jogailos, liktų galioti.
Sutartyje buvo numatyta, kad Vytautas, kaip didysis kunigaikštis, Lietuvą valdo iki gyvos galvos. Po jo mirties valdžia atitenka Jogailai arba jo įpėdiniui.
„Imperatorius Sigizmundas išsiuntė pažadėtuosius karaliaus vainikus Vytautui ir jo žmonai. <...> Tačiau paskirtą dieną vainikai nebuvo pristatyti. ,,Lenkai <...> savo pasienyje <...> tykojo vokiečių pasiuntinių, <...> iš pasalų juos užpuolė ir vainikus pagrobė“ – rašo istorikė Vanda Daugirdaitė-Sruogienė savo knygoje ,,Lietuvos istorija“.
Iškart po Vytauto mirties valstybėje prasidėjo lengvas chaosas. Valstybės viduje LDK bajorai didžiuoju kunigaikščiu išsirinko Jogailos brolį, Algirdo sūnų Švitrigailą.
Didikai nenorėjo, kad LDK valdytų Jogaila, kadangi tokiu būdu valstybė būtu praradusi savarankiškumą.
Žinant Jogailos bendravimo stilių su artimais giminaičiais, nustebsime sužinoję, kad šį kartą Jogaila draugiškai bendravo su savo broliu, o ne jėga bandė pasiekti savo norimo rezultato, kaip tai darė su savo dėde Kęstučiu, kurį buvo įkalinęs savo pilyje, o vėliau nužudė. Plačiau apie tai skaitykite šiame straipsnyje.
„Jogaila bandė susitaikyti su Švitrigaila, o lenkų ponai griežtai pasisakė prieš Švitrigailos valdžią Lietuvoje ir nenorėjo atisakyti savo iškovojimų ukrainiečių žemėse“, – teigia istorikas A. Gumuliauskas.
Derybos tarp Lenkijos ir Lietuvos vyko ilgą laiką. Tačiau susitarimo nebuvo pasiekta, abi valstybės pradėjo ruoštis karui.
