Šiandien rankų plovimas mums atrodo toks pat natūralus veiksmas kaip kvėpavimas, tačiau XIX a. viduryje už tokį pasiūlymą kolegos gydytojai galėjo jus tiesiog suėsti gyvą. Tuo įsitikino Ignazas Philippas Semmelweisas – vengrų akušeris, dirbęs Vienos centrinėje ligoninėje. Jis pirmasis suprato šiurpią tiesą: didžiausia grėsmė ligoninėje gulinčioms moterims buvo ne paslaptingos ligos, o patys gydytojai.
Vienos ligoninėje tuo metu veikė dvi gimdymo klinikos. Pirmojoje dirbo medicinos studentai ir gydytojai, antrojoje – pribuvėjos. Skirtumas tarp jų buvo šiurpinantis: pirmojoje klinikoje moterys nuo sepsio, tuomet vadinamo „gimdyvių karštlige“, mirė dešimt kartų dažniau. Moterys žinojo šią statistiką ir ant kelių maldaudavo neguldyti jų pas studentus, o kai kurios mieliau rinkdavosi gimdyti tiesiog gatvėje, kad tik nepatektų į mirtinąją pirmąją kliniką.
Ignazas Philippas Semmelweisas pradėjo ieškoti priežasties. Jis pastebėjo vieną detalę: studentai rytais atlikdavo skrodimus morge, o po jų, tik apsišluostę rankas į prijuostes, eidavo tiesiai į gimdyklas apžiūrinėti moterų. Tuo metu pribuvėjos su lavonais neturėjo nieko bendra. Tikrasis nušvitimas Ignazą aplankė po tragedijos, kai jo artimam draugui Jakobui Kolletschkai skrodimo metu studentas netyčia įdūrė skalpeliu. Draugas mirė kankindamasis nuo lygiai tokių pačių simptomų kaip ir gimdyvės.
Ignazas Philippas Semmelweisas padarė išvadą: studentai ant savo rankų perneša „lavonines daleles“. Kadangi mikrobų teorijos tada dar niekas nežinojo, jis tiesiog pasiūlė paprastą sprendimą – prieš liečiant pacientes, visi privalo nusiplauti rankas chloruotų kalkių tirpalu.
Rezultatas buvo neįtikėtinas: mirtingumas klinikoje per mėnesį nukrito nuo 18 proc. iki beveik nulio. Tačiau užuot tapęs medicinos herojumi, Ignazas tapo atstumtuoju. Tuometinis medicinos elitas pasijuto giliai įžeistas. Pripažinti Ignazo Philippo Semmelweiso tiesą reiškė pripažinti, kad jie patys metų metus savo rankomis žudė tūkstančius moterų.
Užuot pasimokę, kolegos pradėjo Ignazo puolimą. Jis buvo atleistas, o jo idėjos viešai išjuoktos kaip „prietarai“. Ignazas Philippas Semmelweisas nepasidavė: jis rašė tūžmingus laiškus garsiausiems Europos gydytojams, tiesiai šviesiai vadindamas juos žudikais. Galiausiai, palūžusį nuo nuolatinės kovos ir panirusį į depresiją, kolegos jį apgaule įviliojo ir uždarė į psichiatrijos ligoninę.
Istorijos finalas kupinas šiurpios ironijos. Supratęs kolegų klastą Ignazas bandė bėgti iš beprotnamio, bet buvo sargų žiauriai sumuštas, apvilktas tramdomaisiais marškiniais, įmestas į tamsią celę ir po dviejų savaičių mirė būtent nuo sepsio – tos pačios ligos, kurios paslaptį jis išaiškino. Infekcija į jo kraują pateko per sumušimų žaizdas.
Prireikė dar dviejų dešimtmečių, kol Louis Pasteuras ir Josephas Listeris moksliškai įrodė, kad Ignazas Philippas Semmelweisas buvo teisus. Šiandien mokslo pasaulyje net egzistuoja terminas „Semmelweiso refleksas“ – tai automatiškas naujos informacijos atmetimas tik todėl, kad ji prieštarauja nusistovėjusioms normoms.
Po mirties Ignazas Philippas Semmelweisas galiausiai sulaukė pelnyto pripažinimo. Jo vardu pavadintas medicinos universitetas Budapešte, ligoninės Austrijoje ir Vengrijoje, o jo buvusiame name įrengtas medicinos istorijos muziejus. Apie tragišką jo likimą rašomos dramos, statomi filmai, o UNESCO jo dokumentus apie „gimdyvių karštligę“ įtraukė į „Pasaulio atminties“ registrą. Budapešte priešais Šv. Roko ligoninę, kurioje Ignazas Philippas Semmelweisas dirbo grįžęs iš Vienos, jam pastatytas paminklas su užrašu: „Motinų gelbėtojui“.
Štai toks buvo tas žmogus, kuris liepė tiesiog nusiplauti rankas, bet už tai sumokėjo savo reputacija, laisve ir galiausiai gyvybe.
Daugiau šio autoriaus istorijų galite rasti čia.
