Lietuvos istorijoje ši diena žymi dviejų kraupių įvykių pradžią – Lietuvos žydų bendruomenės masinio naikinimo pradžią bei nacistinės okupacijos Lietuvoje pradžią.
Buvusių sąjungininkų karo aplinkybės užslopino lietuvių Birželio sukilimą, o 1941 m. vasarą Rytų Europą visiškai okupavus nacistams ir prasidėjus žydų genocidui prie šaudymo duobių, o 1942 m. – ir dujų kamerose naikinimo centruose Lenkijoje, šiame regione, kaip ir visoje Europoje, veikė ne tik kolaborantai ir nieko nedarantys žmonės, tačiau ir žydų gelbėtojai, kurie rizikavo gyvybėmis siekdami išgelbėti naikinamos tautos atstovus ir jų šeimas.
Lietuva taip pat buvo ne išimtis – joje veikė daugybė nežinomų žydų gelbėtojų, kurie rinkosi padėti žmonėms, o ne juos naikinti.
Ką apie tyliuosius žydų gelbėtojus Lietuvoje turėtume žinoti? Ar įmanomas vieno gelbėtojo portretas ir kas skatino žmones ne tik žudyti vienas kitą, bet ir ištiesti pagalbos ranką žūstančiajam? Iš kur atsirasdavo drąsos veikti prieš milžinišką mirties mechanizmą?
Neišsipildžiusios viltys
Persikelkime į sovietų okupuotos Lietuvos pasienį su Vokietija 1941 m. birželio antroje pusėje.
Birželio 22 d. 4 val. ryte gyventojai išgirsta garsų zvimbimą, pereinantį į metalinį žvangėjimą ir žlegsėjimą. Per sieną pradeda judėti didžiuliai kariuomenės daliniai, nesustodami prieš nieką.
Pasienio žmonės sutrikę – ar tai manevras, ar tai pratybos. Karo grėsmė atrodė negalima, nes sovietai teigė, jog prie pasienio tylu ir ramu, o netikinčius tuojau pat sušaudydavo arba kankindavo kalėjimuose.
Miesteliuose gyvenantiems žydams šis garsas nežadėjo nieko gero – dauguma jų prisiminė gimtojoje Lenkijoje matytas vokiečių kariuomenės divizijas ir iš giminaičių gautus laiškus, kuriuose aprašomas vokiečių cinizmas ir sadistiškas smurtas prieš beginklius žmones, nusikaltusius tik dėl to, kad jie lenkai ir žydai.
Lietuva 1939 m. rudenį jiems atrodė kaip saugus išsigelbėjimas nuo vokiečių vermachto ir SS naikinimo akcijų, o sovietams okupavus Lietuvą dauguma prarado viską, ką pavyko užsidirbti, tačiau bent liko gyvi, nerepresuoti.
Kai kurie žydai teigė, jog nacių kariuomenei žengiant per sieną reikia gelbėtis sprunkant kaip įmanoma toliau, tačiau dauguma manė, kad jei pavyko būti nesugautiems birželį sovietų vykdytų trėmimų į Sibirą metu ir išgyventi baimės pilnoje atmosferoje, pavyks išgyventi ir vokiečių okupaciją.
Juk naciai – ne tokie kaip sovietai, pirmą kartą Lietuvoje pamatę, kas yra švarus unitazas bei tvarkingi namai. Vokiečiai – kultūringi žmonės. Kaip pasakojo senoliai ir Pirmojo pasaulinio karo metu Lietuvoje gyvenę žydai, nors gali būti ir labai sunku, dėl apribojimų ar prievolių, su jais pavyks susitarti ir išlikti...
Žmonės, išdrįsę priešintis
O dabar persikelkime į 1941 m. darganotą, žiemai besiruošiantį Vilnių. Mieste įsteigtame gete šąla ir badauja tūkstančiai žydų.
Gandai apie Paneriuose vykdomas egzekucijas vis labiau plinta tarp įkalintų geto gyventojų. Aplinkui tvyro baimė, neviltis, gyvenama tik šia diena, o bet kokią viltį užgniaužia nacistai ir jiems talkinanti lietuvių tautos dalis.
Staiga į getą patenka skara apsigaubusi moteris, lankanti pasmerktuosius ir kalbanti su jais apie šeimas, knygas, istorijų pasaulį. Knygos – visas moters gyvenimas, jos yra raktas į kitas žemes ir visatas, kuriose beveik nėra skausmo ir nevilties, kurie yra išsigelbėjimas nuo šito nelemto pasaulio ir žmonių žiaurumo.
Beklausinėjant apie knygas, moteriškė jas renka ir taip pat paklausia apie šeimas, kiek turima vaikų bei ar žydai ryžtųsi juos patikėti geros širdies žmonėms, pas kuriuos ji nuvestų vaikus ir taip suteiktų galimybę išsigelbėti.
Šis sprendimas sunkus ir pavojingas ne tik įkalintiems žydams, kurie nežino, ar galima pasitikėti šia moterimi, tačiau ir pačiai moteriai bei žmonėms, kurie sutinka padėti žydams.
Juk už bet kokią pagalbą naikinamos tautos atstovams, net tokią menką, kaip kad rankos ištiesimas padėti, ar didelę, kaip kad maisto padavimas, siekiant, kad šeima nebadautų, arba slėptuvės ir padedančių slėpti žmonių suradimas gresia užtraukti mirties bausmę.
Ši moteris buvo Ona Šimaitė, viena iš pirmųjų žydų gelbėtojų. Tikra herojė, paprastomis priemonėmis drįsusi pasipriešinti nacių terorui Lietuvoje.
Holokausto metu Lietuva turėjo vieną didžiausių žydų gelbėtojų skaičių nacių okupuotoje Europoje.
Pagal Izraelyje veikiančio Holokausto memorialo ir tyrimų centro Jad Vašem duomenis, atnaujintus 2023 m., Lietuvoje užfiksuota 924 žydų gelbėtojai.
Vokiečių istorikas Christoph‘as Dieckmann‘as teigia, kad Jad Vašem duomenys, susiję su Lietuva, yra tik trečdalio dydžio. Vilniaus Gaono žydų muziejus pateikia 2998 gelbėtojus, o Vilniaus Gaono žydų muziejaus edukatorės/muziejininkės-tyrėjos Gintarės Žuravliovaitės duomenimis, šiuo metu iš viso yra apdovanoti 1839 Lietuvos žydų gelbėtojai, kuriems taip pat yra įteiktas ir Žūvančiųjų gelbėjimo kryžius.
Žydų gelbėtojai visose šalyse buvo įvairios luominės ir turtinės padėties atstovai – nuo visiškai skurdžių ūkininkų, pasidalindavusių pienu ir duona, iki inteligentų bei gerbiamų visuomenės veikėjų, kaip kad Petras Baublys, žinomas vaikų gydytojas, Kauno kūdikių namų direktorius, padėjęs išgelbėti ne vieną Kauno žydą, žymaus kompozitoriaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio žmona, rašytoja Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė ir jos dukra, taipogi rašytoja Danutė Sofija Čiurlionytė-Zubovienė bei jos vyras, architektas grafas Vladimiras Zubovas.
Tarp žymiausių gelbėtojų iš Lietuvos – Vilniaus universiteto bibliotekininkė Ona Šimaitė, Vilniaus gete padėjusi išgelbėti ne vieną vaiką ir suaugusį žmogų, surasti jiems prieglobstį, taip pat į getą įnešdavusi maisto, šiek tiek ginklų. Kaune taip pat žydus gelbėjo ir kunigai, įvairių sričių akademikai.
Anot Vokietijos istoriko Christoph‘o Dieckmann‘o, gelbėtojai neretai turėjo veikti čia ir dabar, apsispręsti akimirksniu.
Gelbėjimas tikrai nebuvo lengvas pasirinkimas: R. Europoje nuolat vyravo mirties grėsmė, o V. Europoje tik kai kuriais atvejais, pavyzdžiui, Olandijoje, nieko nebūdavo, bet dažniausiai grėsė suėmimas ir įkalinimas koncentracijos stovykloje.
Be to, tiek gelbėtojui, tiek jo šeimai, kaimynai buvo itin pavojingi, nes galėjo išduoti, už gelbėjimą niekas nemokėdavo, karo metu taip pat trūko maisto, vaistų, vandens, reikėjo turėti dokumentus slapstomiems žmonėms, o už išduotus žydus naciams žadant nemažą atlygį, galintį padėti prasimaitinti, neretam kildavo pagunda išduoti slepiamuosius.
Holokausto metu visoje Europoje gelbėtojai buvo nevienodi, tiek gelbėjimo priežastimis, motyvacijomis, tiek kilme ir statusu visuomenėje.
Istorija yra ne tik mokslas apie žmonių blogio bei gėrio beribumą, bet ir apie žmonių pasirinkimus sudėtingiausiose situacijose, tą įrodo įvairios žydų gelbėjimo priežastys – nuo meilės iki noro atsidėkoti bei paprasčiausio žmoniškumo.
Ar buvo gelbėtojų tarp pačių režimo karių?
Lietuvoje, kaip ir visoje II pasaulinio karo meto Europoje, žydus gelbėjo ne tik inteligentai ar žinomi visuomenės veikėjai.
Galima rasti įvairiausio statuso ir turtingumo asmenybių. Pavyzdžiui, Vokietijos kariuomenės – Vermachto – karininkas Antonas Šmidas. Jis už pagalbą žydams sušaudytas 1942 m. sausį, o Pasaulio tautų teisuolio vardas suteiktas 1967 m.
Istoriko Zigmo Vitkaus duomenimis, pateiktais knygoje „Akimirka apsispręsti“, Šmito pagalbos žydams priežastis buvo krikščionybė: „mane vedė [...] priešiška nacizmui jėga – krikščionybė, štai jau 2000 metų mokanti, kad visi žmonės priklauso vienai rasei, kad yra sukurti Dievo ir turi mylėti vienas kitą kaip seserys ir broliai. [...]“.
Šmitas, anot istoriko Wolframo Wette‘s, buvo civilis su uniforma, tačiau nepaklusęs karinei kultūrai, kuri buvo persmelkusi nacistinę Vokietiją, žmonėms jis padėjo iš humanitarinių paskatų.
Kitas kariuomenėje tarnavusio humanitarinių pažiūrų asmens pavyzdys – leitenantas Albertas Battelis, tačiau jis veikė ne Lietuvoje, o Peremislio mieste P. Lenkijoje.
Anot istoriko Lorenso Ryso, leitenantas XX a. 4 deš. buvo įtrauktas į įtarimųjų sąrašus, nes žmogiškai elgėsi su žydais, o 1942 m. Batteliui ir vietiniam vokiečių armijos daliniui Peremislyje buvo atsiųsta grupė žydų darbams ginkluotės pramonėje, kurie manė, kad dėl naudingumo armijai yra saugūs nuo persekiojimų.
1942 m. liepos 25–27 d. Schutzstaffel (SS) – 1925 m. būsimojo Vokietijos diktatoriaus Adolfo Hitlerio sukurto apsaugos korpuso, vėliau evoliucionavusio iki pagrindinio Holokauto vykdytojo vaidmens bei valdžiusio nacių koncentracijos ir naikinimo stovyklas - būriai pradėjo ruoštis Peremislio žydų „iškeldinimui“ (nacių kalbėsenoje žodžiai, kaip ir totalitariniuose režimuose, dažnai yra užkoduoti, siekiant neparodyti tikrųjų režimo veiksmų. „Iškeldinimas“ reiškė deportaciją į naikinimo stovyklas, kaip kad „galutinis žydų klausimo sprendimas“ reiškė žydų Europoje sunaikinimą) į Belžeco naikinimo stovyklą, tačiau žydui Samueliui Igieliui pavykus susisiekti su Batteliu, jis buvo įspėtas apie SS veiksmus.
Leitenantas ir jo viršininkas majoras Liedtkė įsakė pavaldžiam armijos daliniui blokuoti tiltą per Sanos upę, taip padarant getą nepasiekiamą SS, galiausiai gestapas ir nacių vadai pasiekė kompromisą dėl deportaciją atidedančių leidimų išdavimo 2,5 tūkst. Peremislio žydų.
Battelis į getą pasiuntė sunkvežimius, kurie išvežė apie 240 žydų, dėl šių veiksmų Batteliui 1981 m. Jad Vašem memorialas suteikė Pasaulio tautų teisuolio vardą.
Tylūs herojai
Pasaulio tautų teisuolių vardai suteikti: Vladimirui Zubovui ir Sofijai Čiurlionienei-Kymantaitei – 1991 m., Danutei Sofijai Čiurlionytei-Zubovienei – 1999 m.
Pasak iš Kauno geto išgelbėtos Esteros Elinaitės, Čiurlionių – Zubovų šeimai dėkingi dauguma Lietuvos žydų, ši šeima įkūnijo ištikimybę tiesai, humanizmui bei dosnumą, drąsą.
Elinaitė teigia, kad Zubovas draugavo su „gydytoju pediatru ir kūdikių namų „Lopšelis“ direktoriumi Petru Baubliu, kuris susitarė [...] kad žydų vaikai būtų krikštijami katalikų bažnyčiose ir padirbtais dokumentais registruojami kaip pamestinukai“.
Esterą galiausiai priglaudė benediktinių vienuolyne Kaune, vyskupo Teofiliaus Matulionio nurodymu. Po karo emigravusi į Izraelį ji į savo pianino repertuarą įtraukė ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrinius.
Anot Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus leidinio „Gyvybę ir duoną nešančios rankos“, Michalina Germantienė, tarnautoja iš Kauno, kuriai Pasaulio tautų teisuolio medalis ir garbės raštas įteikti 1993 m., slėpė Mariją Zelikonaitę-Gurvičienę ir jos dešimtmetę dukrą Libianą, taipogi Fanią Kočelnikovą.
Michalina slėpė jas savo namuose Žaliakalnyje, tačiau jos turėjo saugotis sargo ir jo žmonos, kurie jas persekiojo, o tai buvo labai pavojinga (okupuotoje Lietuvoje ir R. Europoje už pagalbą žydams grėsė mirties bausmė).
Michalina turėjo vieną maisto produktų kortelę suaugusiam ir dvi vaikams, dalintis teko trims suaugusiems ir trims vaikams.
Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus duomenimis, 1941 m. rugsėjį Kolesnikų miške sušaudžius Simno miestelio žydus, iš Vainšteinų šeimos liko gyvi tik broliai Abelis ir Josifas.
Ona Matulevičienė, ūkininkė iš Saulėnų kaimo Prienų raj., kuriai Pasaulio tautų teisuolės vardas suteiktas 1991 m., juos priglaudė sodyboje, ten buvo dar keturi vaikai. Ona žiemą atsivesdavo Abelį ir Josifą į namus, nes žiemos buvo labai šaltos.
Abelis rašė dienoraštį, po karo Izraelyje išleistame atskira knyga „Jaunuoliai slėptuvėje“, kur teigė, kad Matulevičiai buvo vargingi, bet dalijosi duonos kąsniu, rūbais, pienu. Ona meldėsi, kad broliai liktų gyvi.
Abelis atsidėkodavo padėdamas, mokydamas mergaitę Petronėlę, gaudavęs iš gerų žmonių maisto, kuriuo dalindavosi su šeima.
Ona Matulevičienė buvo mirusi, todėl gyvai negavo Pasaulio tautų teisuolio medalio, bet jos jaunesnioji duktė Stanislava Petronėlė Matulevičiūtė-Kubertavičienė gavo, nes gyveno Simne, Alytaus rajone. Pasaulio tautų teisuolio atminimo medaliu ir garbės raštu Ona Matulevičienė apdovanota 1991 m.
Pirmoji pripažinta žydų gelbėtoja iš Lietuvos
Ona Šimaitė, Vilniaus universiteto bibliotekininkė, kuriai Pasaulio tautų teisuolės vardas suteiktas 1966 m., šiandien yra viena žinomiausių žydų gelbėtojų Lietuvoje. Ji pirmoji, apdovanota Pasaulio tautų teisuolio medaliu.
Onos Šimaitės gyvenimas nebuvo lengvas. Pirmojo pasaulinio karo metu jai teko trauktis į Maskvą, o į Lietuvą ji grįžo tik 1922 m. Kaune ji dėstė žydų mokykloje, ir, anot Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto prof. dr. Jurgitos Verbickienės, būtent šis veiksnys galėjo būti kertinis jos vykdytam žydų gelbėjimui nacistinės okupacijos Lietuvoje metu.
Knygoje „Akimirka apsispręsti“ pateiktos pačios Onos Šimaitės žodžiais, „[...] Pirmosiomis okupacijos dienomis [...] nedrįsau lankyti savo draugų žydų. [...] Maniau, kad jie manęs nekenčia. Už tai, ką jiems daro vokiečiai ir jiems talkinantys lietuviai. Bet žydai draugai mane nuramino sakydami: „Nesielvartauk, mes atskiriame saviškius.“ Tarsi biblinė frazė. [...] Mane įkvėpė ir palaikė Vilniaus universiteto rektorius Mykolas Biržiška, kuriam kilo puiki idėja, kaip patekti į getą. Sakant [...] gete liko daug vertingų knygų, kurias reikia atrinkti ir sugabenti į universiteto biblioteką, o kartu padėti geto kaliniams [...] [Gete] siaubinga ankštuma ir sumaištis, tačiau ji paranki, jei nori mažiau kristi į akis, išvedant suaugusį žmogų ar ūgtelėjusį vaiką, bulvių maiše išnešant ar malkų bei knygų prikrautame vežime išvežant mažylį [...]“.
Rašytojas Icchokas Meras, kurio tėvai buvo nužudyti Holokausto metu, o jis pats augo jį priglaudusių kumečių Juozo ir Bronės Dainauskų šeimoje, teigė, jog jo knygos „Geltonas lopas“ parašymui didelę įtaką turėjo susitikimas su Ona Šimaite.
Ji pati, perskaičiusi I. Mero knygą „Geltonas lopas“ (1960), pradėjo autorių įtikinėti, kad jis esąs tas žmogus, kuris privalo rašyti apie kasdienį žydų didvyriškumą gete.
Ji laiške „Vagos“ leidyklos redaktorei parašė laišką, kuriame akcentavo didelį rašytojo talentą, knygos svarbą visiems skaitantiems žmonėms ir apibendrindama teigė, jog kiekvienas gete ir už jo ribų buvęs žydas buvo herojus savo gyvenimo buitimi. Šis laiškas buvo perduotas I. Merui.
Anot Josifo Levinsono, sudariusio straipsnių apie Holokaustą Lietuvoje rinkinio „Šoa. Holokaustas Lietuvoje“ II dalį, kiti žinomi gelbėtojai, daugiausiai iš Kauno miesto, buvo Kauno universiteto rektorius prof. Antanas Purėnas; Statybos fakulteto dekanas Steponas Kolupaila; kauniečiai gydytojai Elena Kutorgienė, Jonas Staugaitis, V. Kairiūkštis; aktorė Galina Jackevičiūtė; rašytojas Kazys Boruta; geografas Kazimieras Bieliukas; akad. Juozas Jurginis; prof. Pranas Mažylis; kunigas Juozas Stakauskas.
Anot vokiečių istoriko Christopho Dieckmanno, 10 proc. žydų gelbėtojų sudarė inteligentijos atstovai, 5 proc. buvo kunigai, o likusieji – lietuviai ir lenkai kaimiečiai.
Gelbėjimo motyvai
Pasak istorikų, žydai Lietuvoje gelbėti iš meilė artimam, moralinio tvirtumo, geraširdiškumo. R. Europoje gelbėjimo priežastimi galėjo būti ir noras atsidėkoti dėl praeityje atlikto gero darbo (užtarimas prieš komunistus, pagalba bėdoje ir panašiai).
Atsidėkojimo kaip priežasties pavyzdys gali būti Valentino Beko ir jo žmonos Julijos bei dukros Alos istorija. Per Antrajį pasaulinį karą Žulkevo miestelyje, netoli Lvovo miesto Ukrainoje, Galicijos regione, 1941 m. vasarą prijungtame prie nacių sukurtos Generalinės gubernijos, Bekų šeima slėpė žydus. Jiems padėjo Bekai, kurie buvo etniniai vokiečiai, gyvenę ne Vokietijoje, ir vertinti nacių valdžios kaip būsimieji kolonistai.
Valentinas miestelyje garsėjo kaip alkoholikas, antisemitas ir mergišius, tačiau per sovietų okupaciją, 1939 m. rugsėjį–1941 m. birželį, jis buvo įtrauktas į NKVD represijų sąrašą. Melmanas sugebėjo papirkti NKVD ir išgelbėti Beką, tad tai galėjo būti viena pagrindinių priežasčių, kodėl Bekas nutarė padėti žydams.
Jis slėpė ne tik Melmanus, bet ir Patronašus bei Švarcus. Žinia, buvo ir materialinių paskatų. Tokia nauda buvo iš žydų imami pinigai už saugojimą (dėl šios priežasties žmogus negali gauti Pasaulio tautų teisuolio vardo, tačiau karo metais galimybė pasipelnyti masindavo dažną).
Istorikas T. Snyderis išskyrė dar keletą gelbėjimo priežasčių bei parodė sudėtingą situaciją dėl gelbėjimo dvilypumo: tai ir iškilęs pavojus gelbėtojui kompensuojamas meilės, vedybų, vaikų ir pokario taikos vizijomis, kai kuriais atvejais lytinis potraukis paskatindavo šią viziją; moterį žydę galėjo gelbėti meilužis, siūlantis namus ir prieglobstį; meilė tarp vyro ir žmonos, meilė vaikams.
Vokiečių istorikas Christophas Dieckmannas teigė, kad gelbėtojai dažnai veikė akimirksnio sprendimo pasekoje – jiems reikėjo akimirksniu nuspręsti padėti žmogui. Anot jo, juodos ir baltos spalvos Holokauste nėra, yra gausybė pilkų atspalvių.
Apibendrinant pabrėžtina, kad Holokausto metu gelbėtojai buvo skirtingi tiek gelbėjimo priežastimis, motyvacijomis, tiek kilme ir statusu visuomenėje, tačiau jų istorijos ir likimai liudija gebėjimą priimti teisingus sprendimus labai sudėtingose situacijose.
