Vengrijos revoliucija įvyko tuo pačiu momentu, kai praktiškai visa Europa patyrė revoliucijų bangą. Šis procesas vadinamas Tautų pavasariu.
Šis 1848-1849 m. vykęs judėjimas rėmėsi liberalių ir demokratinių reformų siekiu. Revoliucionieriai sukilo dėl lygių balsavimo teisių, absoliutinės monarchijos ir feodalizmo panaikinimo, siekio sukurti tautines valstybes.
Tokiais pat idealais rėmėsi ir vengrų revoliucionieriai. Tačiau Vengrijos revoliucija išsiskyrė iš kitų tuo, kad ji truko ilgiausiai iš visų to laikmečio judėjimų. Nepaisant nesėkmingo bandymo atkurti nepriklausomybę, dalis revoliucijos laimėjimų išliko ir užgimė vėl.
Revoliucijos priešistorė
Jau X-XI a. susikūrusi Vengrijos karalystė viduramžių Europoje turėjo didelę įtaką ir galią.
Tačiau po tragiškai pasibaigusio Mohačo mūšio (Battle of Mohacs) 1526 m. (kuriame žuvo Jogailaičių giminės karalius Liudvikas II), Vengrija faktiškai buvo padalinta tarp Habsburgų Austrijos ir Osmanų imperijos.
Bet savarankiškumo nuotaikos neišnyko. 1703-1711 m. vyko vengrų sukilimas, vedamas didiko Ferenco Rakoczi.
Nepaisant pradinių pergalių, dėl užsienio paramos stokos ir Austrijos karinio pranašumo sukilėliai pralaimėjo.
Visgi masiškiausias ir labiausiai organizuotas nepriklausomybės siekis prasidėjo XIX a. Tam plėtotis leido keletas veiksnių.
Karališkojoje Vengrijoje (Royal Hungary) nebuvo panaikintas senasis luominis parlamentas (Diet of Hungary), kuris leido turėti šiokios tokios savarankiškos politikos ir diskusijų.
Be to, po Napoleono karų tarp išsilavinusių visuomenės sluoksnių išplito liberalios ir reformistinės idėjos. Tarp jų svarbiausios buvo reikalavimai panaikinti baudžiavą ir absoliutizmą.
Taikioji revoliucija
1847 m. lapkritį Austrijos imperatorius Ferdinandas I sukvietė Vengrijos luominį parlamentą, kuris veikė dabartinėje Bratislavoje.
Jame vyravo ypač stiprios liberalios nuotaikos, kurioms atstovavo du pagrindiniai lyderiai: Lajosas Batthyany (atstovavęs nuosaikesnę liberalią liniją) ir Lajosas Kossuthas (pasisakęs už radikalias reformas).
