Skaičiuojama, kad šiuo metu plėviasparniams vabzdžiams priklauso apie 153 tūkst. rūšių, kas sudaro apie 8 procentus visų pasaulyje aprašytų rūšių.
Žmonijos istorija glaudžiai susijusi su šiais vabzdžiais, pavyzdžiui, paleolito laikų urvuose Ispanijoje rasta piešinių vaizduojančių bites, kurių amžius siekia 15 tūkst. metų.
Mezolito ir neolito laikotarpio žmonės, ieškodami medaus ir vaško savo reikmėms, neabejotinai susipažino su bičių gynybiniais įgėlimais.
Tačiau tik mažoji šios vabzdžių grupės dalis (maždaug penktadalis) pasižymi tuo, kad pilvelio gale turi geluonį.
Geluoniniams plėviasparniams (Aculeata) priskiriamos skruzdės, bitės ir geluoninės vapsvos.
O likusiems, didžiajai daliai plėviasparnių, būdingas kiaušdėtis, neporinė spyglio ar kitokios formos išauga pilvelio gale su kiaušinėlių kanalu viduje, skirtu dauginimuisi, dedant kiaušinėlius į įvairius substratus (paviršių ar terpę, kurioje vystosi organizmas).
Ankstyviausi plėviasparniai, manoma, jog atsirado prieš 281 mln. m., labiausiai primenantys dabartinius pjūklelius (Symphyta), kurie turėjo ašmenis primenantį, pjūklišką kiaušdėtį, pritaikytą pradurti ir padėti kiaušinėlius augalų audiniuose.
Šiuolaikiniams pjūkleliams būdingos drugių vikšrus primenančios lervos, kurios apgraužia augalų lapus, sukelia galus (augalo lapų, stiebų ar pumpurų deformacijos, išaugos, kurių viduje vabzdžių lervos turi saugią, maistingą buveinę), išėda vidinius lapų ir stiebų audinius.
Vis dėlto, didžioji dauguma plėviasparnių vabzdžių yra kitų vabzdžių parazitoidai (Parasitica). Tai reiškia, kad jie yra organizmai, kurių vystymuisi reikalingas šeimininkas, kuris vėliau yra nužudomas.
Šiuo atveju kiaušdėtis leidžia vapsvoms dėti kiaušinėlius ant ar į vabzdžio šeimininko kūno audinius.
Kai kuriais atvejais, injekcijos metu, į šeimininko organizmą patenka virusų dalelės, kurios slopina šeimininko imuninę sistemą ir neleidžia jai sunaikinti kiaušinėlių.
Plėviasparniai parazitoidai skirstomi labai įvairiai, vienų lervos gyvena vabzdžio šeimininko viduje (endoparazitoidai), kitų minta šeimininko kūnu iš išorės (ektoparazitoidai).
Tačiau visais atvejais vabzdžiui šeimininkui išsigelbėjimo nėra, jis tampa lervų mitybiniu šaltiniu.
Kiaušdėčio modifikacijos bei dėka to sekantis perėjimas nuo augalinio mitybinio šaltinio iki gyvūninio, plėviasparniams leido užvaldyti naują ekologinę nišą, pasiekti ir parazituoti šeimininkus įvairiuose substratuose.
Tačiau kuo susijusios šios dvi, atrodo funkciškai labai skirtingos struktūros – kiaušdėtis ir geluonis?
Geluonis yra modifikuotas kiaušdėtis sujungtas su nuodų liaukomis, kuris evoliuciškai vėliausiai susiformavusioje geluoninių plėviasparnių grupėje naudojamas grobio paralyžiavimui ar kaip apsigynimo ginklas.
Šis perėjimas nuo kiaušdėčio iki geluonies manoma įvyko prieš 200-150 mln. m. Kadangi geluonis išsivystė iš kiaušdėčio patelėse, todėl patinėliai šios struktūros neturi ir negali įgelti.
Palyginus su kiaušdėčiu geluonis yra gana trumpas, trumpesnis už pilvelio ilgį, kai daugelis plėviasparnių parazitoidų turi labai ilgą kiaušdėtį, kartais viršijantį pačio vabzdžio kūno ilgį.
Kiaušdėčio paskirties pasikeitimą galimai paskatino perėjimas nuo parazitinio link plėšrūniško ar bendruomeninio gyvenimo būdo, kai kiaušdėtis tapo naudingesnis kaip nuodų injektorius ar gynybos priemonė socialiniuose plėviasparniuose, o ne kiaušinėlių dėjimo įrankis.
Taip pat šį pasikeitimą galėjo paskatinti minėtų funkcijų išsiskyrimas. Žinoma, kad kai kurios rūšys, tokios kaip auksavapsvė Chrysis ignita, turi menkai išsivysčiusį geluonies aparatą, funkcionuojantį kaip kiaušdėtis, o kai kuriose bičių ir skruzdžių grupėse geluonies aparatas yra visiškai prarastas.
Įdomu tai, kad pagal „Šnobelio“ premijos (tai mokslo premija, teikiama už tyrimus, kurie pirmiausiai prajuokina, tačiau vėliau priverčia ir susimąstyti) laureato J. O. Schmidt sukurtą vabzdžių įgėlimų skausmo indeksą, skausmingiausiai geliantys vabzdžiai yra kulkinėmis vadinamos Pietų Amerikos skruzdės Paraponera clavata.
Šios skruzdės naudojamos Amazonės džiunglių genčių berniukų ritualiniuose įšventinimuose į pilnaverčius bendruomenės narius.
________________________________
Vabzdžiai – rūšių įvairove pirmaujanti gyvų organizmų grupė, kuri šiuo metu sudaro daugiau nei trečdalį mokslininkams žinomų rūšių. Šie organizmai be galo reikalingi mums ir mūsų planetai.
Jie atlieka augalų apdulkinimo funkciją, prisideda prie skaidymo proceso, kai kurios vabzdžių rūšys naikina kenkėjus, o kai kurie žmonių akimis patys tampa kenkėjais. Taip pat kai kurie vabzdžiai pernešdami įvairias ligas yra kitų rūšių populiacijos reguliavimo dalis.
Be to, vabzdžiai tampa gyvūnų ar net augalų maistu bei atlieka kitas svarbias funkcijas gamtinių procesų grandinėje.
Didžiosios Britanijos Karališkoji Entomologų Draugija kasmet organizuoja vabzdžių savaitę, kurios šūkis šiemet – „Stovėti už mažesnius“ (angl. "Stand tall with small"). 2025 m. vabzdžių savaitė organizuojama birželio 23-29 dienomis.
Šios savaitės metu yra siekiama atkreipti žmonių dėmesį į vabzdžius, skatinant domėjimąsi jais, o taip pat kartu su kitų šalių entomologais įsitraukiant į šios savaitės veiklas.
Vabzdžių savaitės proga Valstybinio mokslinių tyrimų instituto Gamtos tyrimų centro entomologai parengė kelis straipsnius apie vabzdžius.
