Septyniolikmetė Bette McMurry iš Dalaso Teksaso valstijoje 1941 metais metė mokyklą ir įsidarbino sekretore, nors šios profesijos nebuvo mokiusis. Kitais metais ji ištekėjo už mokyklos simpatijos Warreno Nesmitho ir pagimdė sūnų Michaelą.
Šeimyninis gyvenimas taip ir nesusiklostė. Vyras išėjo į karą, o kai sugrįžo, 1946 metais įvyko skyrybos. Bette viena augino Michaelą ir toliau barškino rašomąja mašinėle biuruose.
1951 metais Bette dirbo Dalase, „Texas Bank & Trust“ valdybos pirmininko asmenine asistente. Pareigos itin atsakingos, darbas turi būti atliekamas kruopščiai ir nepriekaištingai. Spausdinamuose stambaus banko dokumentuose neturi būti jokių pribraukymų ir pritaisymų.
Ir tada Bettei ant stalo buvo pastatytas monstras, pakeitęs jos gyvenimą. Elektrinė IBM rašomoji mašinėlė. Jeigu paprastomis mechaninėmis rašomosiomis mašinėlėmis atspausdintame tekste klaidas sekretorės taisydavo specialiais trintukais ar išskusdavo aštriu peiliuku, tai elektrinė mašinėlė klaidų nedovanodavo – ji raides į popierių įkaldavo taip giliai, kad trintukai palikdavo skyles. Likdavo vienintelė išeitis – visą lapą spausdinti iš naujo ir melstis, kad pirštai vėl neužkliudytų ne to klavišo.
Išganinga idėja atėjo netikėtai: Bette pamatė, kaip prieš šventes dekoruojami banko langai. Jei dailininkas padaro klaidą, jis nepuola jos trinti, bet ją uždažo. „O kas, jei?..“, – pagalvojo Bette. Pagalvojo ir, grįžusi namo, savo virtuvėje pasinėrė į eksperimentą. Blenderyje sumaišė baltus temperos dažus su vandeniu, pridėjo kelis lašelius žalio pigmento, kad spalva nebūtų akinamai balta, ir gautą greitai džiūstantį mišinį supylė į buteliuką nuo nagų lako. Išėjo tai, ką mes dabar daugelis turime ant savo rašomųjų stalų ir vadiname „korektoriumi“.
Bette kelerius metus savo išradimą slėpė nuo boso, tačiau nuo kolegių sekretorių nepasislėpsi – jos irgi ėmė prašyti stebuklingos klaidų taisymo priemonės. Žingsnis po žingsnio ir gamyba įsivažiavo. Bette sugalvojo prekės ženklą „Mistake Out“, 1956 metais įkūrė to paties pavadinimo įmonę ir ėmė samdyti sūnų ir jo draugus pilstyti produktą į buteliukus garaže, mokėdama po dolerį už valandos darbą. Tuo pat metu Bette tobulino gamybos receptą, siekdama paspartinti korektoriaus džiūvimo laiką.
1957 metais pardavimai dar buvo kuklūs – vos apie šimtas buteliukų per mėnesį, bet kai apie produktą parašė vienas biurams skirtas žurnalas, prekyba ėmė įsivažiuoti. Po to jau Bette sulaukė vieno didžiulio užsakymo iš milžiniškos „General Electric“ kompanijos.
Po metų Bette padarė paskutinę klaidą sekretorės karjeroje, kuri ją galutinai pastūmėjo savo verslo vystymo link: užsigalvojusi ant dokumento darbe užrašė ne banko pavadinimą, o savo garažinės firmos „The Mistake Out Company“ vardą. Kilo skandalas ir, žinoma, jai buvo parodytos durys. Ir ačiū Dievui.
Praradusi darbą banke Bette visa galva paniro į savo produkto tobulinimą ir gamybą. Bendrovę pervadino į „Liquid Paper Company“, užpatentavo išradimą, įregistravo prekės ženklą ir ėmė plėstis. 1968 metais tai jau buvo multimilijoninė kompanija, besiveržianti į Kanadą, Australiją ir Europą. Aštuntajame dešimtmetyje kompanija kasmet pagamindavo po 25 mln. klaidų taisymo priemonės buteliukų.
Vienu metu Bette visko vos neprarado. 1962 metais ji ištekėjo antrą kartą, už Roberto Grahamo. Antrasis vyras irgi įsijungė į kompanijos veiklą, tačiau kai 1975 metais įvyko skyrybos, jis pamėgino Bettę išstumti iš verslo. Jai net nebuvo leidžiama patekti į bendrovės teritoriją. Vis dėlto teisybė ir šį kartą nugalėjo – Bette susigrąžino savo kurtą kompaniją.
1979 metais, kai Bettei buvo vos 55-eri, dėl silpstančios sveikatos ji savo viso gyvenimo kūrinį pardavė kompanijai „Gillette“ už 47,5 mln. dolerių (šiandienos verte tai būtų apie 200 mln. dolerių). Deja, savo galva ir rankomis uždirbtu turtu, kuris iš viso viršijo 50 mln., Bettei nebuvo lemta ilgai pasidžiaugti, jau kitais metais ji mirė po insulto priepuolio.
Pusę turto Bette Nesmith Graham paliko dviem savo įkurtiems paramos fondams. Vienas buvo skirtas paremti moteris menininkes, o antras moteris, siekančias ekonominės nepriklausomybės, tarp jų ir vienišas motinas, kokia pati kažkada buvo Bette.
Antra turto dalis atiteko vieninteliam sūnui Michaelui, kuris tuo metu neabejotinai buvo garsesnis už savo motiną. Reikalas tas, kad Michaelas Nesmithas, kažkada su draugais garaže pilstęs mamos gaminį į buteliukus, tapo muzikantu, grupės „The Monkees“ gitaristu ir dainų kūrėju.
1967 metais „The Monkees“ tapo tokie populiarūs, kad JAV pardavė daugiau albumų nei „The Beatles“ ir „The Rolling Stones“ kartu sudėjus. Jų pirmieji keturi albumai visi pasiekė Nr. 1 „Bilboard“ sąrašuose. Jei kam nors skaitant šį tekstą „The Monkees“ pavadinimas nieko nesako, paklausykite jų dainos „I'm a Believer“ ir susigriebsite prisipažįstantys: „Ai, šitas gabalas, tai gi žinau!“
Daugiau šio autoriaus istorijų galite rasti čia.
