Tai, kad šios aktorės pavardė sutampa su ilgamečio LTSR vadovo ir masinių Lietuvos gyventojų trėmimų į Sibirą organizatoriaus Antano Sniečkaus pavarde, nėra tik atsitiktinumas. N.Snieckus yra A.Sniečkaus brolio Viktoro, II pasaulinio karo metais pasitraukusio iš Lietuvos, anūkė.
Sniečkų šeima Kanadoje pasiekė didelių dalykų. Ne tik N.Snieckus – jos tėvas yra visame pasaulyje pripažintas chemijos profesorius. Kviečiame susipažinti su vingių kupina šios šeimos istorija.
A.Sniečkaus brolio komunizmas nežavėjo
N.Snieckus senelis Viktoras Sniečkus buvo vyresnysis būsimojo LTSR vadovo A.Sniečkaus brolis. Iš viso šioje pasiturinčių valstiečių šeimoje augo 7 broliai ir seserys. Tėvas Juozas Sniečkus buvo valsčiaus viršaitis, seniūnas, motina Marija tvarkė ūkį.
Biografinėje apybraižoje apie A.Sniečkų „Sniečkus. 33 metai valdžioje“ Vytautas Tininis rašo, kad broliai Viktoras ir Antanas, būdami jaunuoliais, susižavėjo komunizmo idėjomis ir netgi ragino namiškius sudaryti komuną. Visgi Viktorui susižavėjimas komunizmu greitai praėjo, o štai Antanui – ne.
1921 m. A.Sniečkus pirmąkart buvo suimtas už komunistinę veiklą. Jo brolis Viktoras, tuomet studentas, raštu kreipėsi į armijos teismą, prašydamas išleisti Antaną iš kalėjimo.
Jis Antaną apibūdino kaip „neapsišvietusį, nežinantį gyvenimo bėgio, visa kuo įdomaujantį jaunikaitį“ ir apibūdino jo veiklą kaip jaunystės klaidą.
Kadangi tvirtų įkalčių prieš A.Sniečkų nebuvo, jis buvo paleistas. Tačiau jo gyvenimo linija ir toliau krypo tolyn nuo šeimos linijos. Kol Antanas Lietuvoje toliau užsiėmė nelegalia komunistine veikla ir atitolo nuo šeimos, Viktoras siekė mokslinės karjeros. Jis tapo veterinarijos daktaru.
1928 m. Viktoras Sniečkus vedė estę Paulinę Sinberg. Ši atvyko į Lietuvą, kur po kiek laiko tapo Lietuvos veterinarijos akademijos profesore, šeima gyveno Kaune. 1937 m. rugpjūčio 1 d. Paulina ir Viktoras susilaukė sūnaus, kurį pavadino Viktoru Algirdu.
Per II-ąjį pasaulinį karą, Lietuvą 1940 m. okupavus SSRS ir prasidėjus pirmiesiems masiniams trėmimams, tarp tremiamųjų pateko ir A.Sniečkaus motinos sesers šeima.
Nors A.Sniečkaus broliai ir seserys kreipėsi į jį pagalbos, A.Sniečkus juos priėmė šaltai ir jų prašymus ignoravo, sakydamas, kad giminės yra „buožės“, kuriems „atėjo laikas naudingiau padirbėti“.
Jau vėliau, gyvendamas JAV, A.Sniečkaus brolis Juozas taip prisiminė šį pokalbį: „Kai Lietuvoje 1941 m. prasidėjo deportacijos, aš ir mano sesuo atvažiavome į Kauną pas brolį ir turėjome pasikalbėjimą. Brolis įėjęs klausė: „Kame dalykas, ko taip susijaudinę, ką čia kalbat apie deportacijas?!“ Sesuo pravirko ir tarė: „Argi nematai, kas dedasi?...“ Bet jis pasiliko neperkalbamas. Prieš deportacijas 1940 m. buvo pas jį nuvykusi motina, nes jis savo motinos nelankydavo. Sugrįžusi motina buvo sujaudinta ir sakė: „Netikėjau, kad mano sūnus galėtų tokiu būti“.
1941 m. Lietuvą okupavus nacistinei Vokietijai, A.Sniečkus pasitraukė į SSRS, o jo šeima liko Lietuvoje. Na, o 1944 m., vokiečiams traukiantis iš Lietuvos, šeima – A.Sniečkaus motina, du jo broliai ir trys seserys, drauge su jais pasitraukė į Vokietiją.
A.Sniečkus bandė prikalbėti motiną grįžti į Lietuvą. Nepavyko. Kuomet Vokietijoje žurnalistas jos paklausė, kodėl ji negrįžta pas sūnų, ji atsakė: „Kol šitas pabaisa bus valdžioje, aš negrįšiu į Tėvynę“. Matyt, panašiai galvojo ir A.Sniečkaus broliai ir seserys.
