15min be reklamos
2022 12 03, 22:59

Žmogus, kuris valgė viską: XVIII a. gyvenęs keistas prancūzas garsėjo nepasotinamu alkiu

XVIII a. pabaigoje Prancūzijos gatvėmis vaikščiojo vienas iš medicinine prasme keisčiausių kada nors gyvenusių žmonių. Šis prancūzas, žinomas Tarrare vardu, pasižymėjo išskirtiniu ir nekontroliuojamu apetitu. Jis tiesiogine prasme galėjo suvalgyti viską.
Polifago – itin daug ir labai keistus dalykus valgančio žmogaus – paveikslas iš 1820 m.
Polifago – itin daug ir labai keistus dalykus valgančio žmogaus – paveikslas iš 1820 m. / Wikimedia Commons / Public Domain pav.

Vyno kamščiai, akmenys, krepšiai obuolių, dešimtys kiaušinių, gyvi gyvūnai – į jo skrandį neįsivaizduojamais kiekiais tilpdavo ir tai, kas valgoma, ir tai, kas nevalgoma.

Ir jo alkio, rodos, nepasotindavo niekas. Pabėgęs iš namų, jis demonstruodavo savo mitybą viešai ir tapo įžymybe – pažiūrėti, kaip Tarrare ryja viską iš eilės, susirinkdavo minios žiūrovų.

Tarrare gyvenimas buvo liūdnas ir sunkus, neįsivaizduojamas apetitas jam buvo didelė kančia.

Apie Tarrare sklandė ir kraupesnės istorijos – buvo pasakojama, esą jis buvo aptiktas ligoninės morge graužiantis lavonus ar kad gėrė kitų pacientų kraują. Apskritai jo gyvenimo istorija skamba kaip kažkas iš siaubo romano, bet toks žmogus išties gyveno.

Sklandė netgi pasakojimai, tiesa, nepatvirtinti, esą jis suvalgė mažametį vaiką. Galiausiai jo laukė liūdnas likimas.

Ir dar būdamas gyvas, ir po mirties Tarrare kėlė mokslininkų susidomėjimą. Visgi, nors iškelta įvairių teorijų, jo apetito paslaptis mįsle lieka iki šiol.

Tėvai negalėjo išmaitinti

Tarrare gimė apie 1772 m. Liono mieste. Apie jo vaikystę žinoma mažai, neaiški tiksli jo gimimo data. Netgi nėra žinoma, ar Tarrare yra jo tikras vardas, ar vaikystėje gauta pravardė.

Jau vaikystėje Tarrare galėjo suryti didžiulius mėsos kiekius ir nuolat buvo alkanas. Apie jo vaikystę žinoma mažai, bet legendos pasakojo, kad jaunas Tarrare per 24 valandas suvalgydavo tiek jautienos, kiek pats sveria.

Žygimanto Gedvilos / BNS nuotr./Jautiena
Žygimanto Gedvilos / BNS nuotr./Jautiena

Tikrai žinoma tai, kad tėvai negalėjo sau leisti jį išmaitinti ir jau paauglystėje jį išvarė iš namų. Kurį laiką Tarrare keliavo po Prancūziją kaip elgeta ir prašydavo išmaldos. Jo pakeleiviai buvo smulkūs vagys ir prostitutės.

Vėliau jis prisijungė prie keliaujančio gyvačių aliejų pardavinėjusio šarlatano ir padėdavo šiam pritraukti žmonių. O galiausiai atsikraustė į Paryžių, kur jau pasirodydavo vienas, kaip gatvės artistas, demonstravęsis už pinigus. Į jį pažiūrėti susirinkdavo būriai žmonių.

Wikimedia Commons / Public Domain pav./1630 m. raižinys, vaizduojantis žmogų su keistais valgymo įpročiais
Wikimedia Commons / Public Domain pav./1630 m. raižinys, vaizduojantis žmogų su keistais valgymo įpročiais

Tarrare buvo vidutinio ūgio ir, nepaisant apetito, neišskirtinio svorio – bent jau iki tol, kol pradėdavo valgyti.

Nors kasdien jis suvalgydavo sunkiai suvokiamą kiekį maisto, nebuvo ypač stambus. Būdamas 17 metų, jis svėrė apie 45 kg. Vėliau svorio priaugo, bet niekad neviršijo daugeliui žmonių įprasto svorio.

Tačiau tai nereiškia, kad atrodė įprastai. Kol Tarrare buvo nepavalgęs, jo skrandis būdavo taip laisvai išsipūtęs, kad jis galėdavo apsivynioti jį aplink juosmenį tarsi diržą. O pasisotinus Tarrare skrandis išsipūsdavo it nėščios moters pilvas.

Jo plaukai buvo šviesūs ir švelnūs, o žandai, kol jis nevalgydavo – raukšlėti ir pakibę. Į žandus, pasakojama, Tarrare sutalpindavo tuziną kiaušinių ar obuolių. Tarrare burna buvo didelė, o ją supo plonos lūpos ir išgedę dantys.

Istorinių šaltinių teigimu, nors Tarrare iš tolo neatkreipdavo dėmesio dėl ūgio, su kvapu buvo priešingai.

Kaip 1819 m. rašė „London Medical and Physical Journal“, Tarrare buvo „nuolat apsipylęs prakaitu, o nuo jo kūno... sklido garai, kuriuos buvo galima matyti ir tuo labiau užuosti“.

Pasakojama, esą dėl nemalonaus kvapo prie Tarrare netgi buvo sunku prieiti arti.

Tarrare pavalgius, blogas kvapas sustiprėdavo, o akys pasrūdavo krauju. Pavalgęs jis tapdavo itin letargišku, atpylinėdavo maistą, o jo žandikauliai nevalingai judėdavo.

Kvapą skleidė ne tik Tarrare „garai“: jis nuolat viduriavo, itin smardžiai ir itin dideliais kiekiais.

Aišku, to buvo galima tikėtis iš žmogaus, kurio racioną sudarė didžiuliai maisto ir ne maisto produktų kiekiai.

Nesėkminga šnipo karjera

Prasidėjus Prancūzijos revoliucijai, 1792 m. Tarrare įstojo į Prancūzijos revoliucinę kariuomenę, kuri kovėsi su įvairiomis kitomis Europos valstybėmis, siekusiomis pasinaudoti sumaištimi Prancūzijoje ir atsiplėšti jos gabalą.

Čia su juo pirmąkart susipažino Pierre‘as-Francois Percy – gydytojas ir karo chirurgas, vėliau tapęs vyriausiuoju Napoleono kariuomenės chirurgu. Jis iškart atkreipė dėmesį į neįprastą dvidešimtmetį.

Negalėdamas pragyventi vien iš kariuomenės maisto davinio, Tarrare kariuomenės stovykloje ėmė dirbti padienius darbus kitiems kariams mainais už jų maisto davinį. Bet maisto jam vis tiek trūko, ir jis maisto likučių ieškodavo mėšlidėse.

Galiausiai Tarrare dėl išsekimo buvo paguldytas į karo ligoninę, kur jį prižiūrėjo būtent P.F.Percy.

Ten Tarrare gaudavo keturgubą maisto davinį, bet net ir jis nepadėjo numalšinti alkio. Tarrare rinko atliekas iš šiukšlių dėžių, vogė kitų pacientų maistą ir net bandė pasisotinti žaizdoms tvarstyti skirta marle.

Pasak P.F.Percy ataskaitos apie pacientą, Tarrare akys buvo pasruvusios krauju, jis nuolat prakaitavo ir nuo jo nuolat sklido šlykštus kūno kvapas, kurį buvo galima užuosti iš toli.

Čia verta prisiminti, kad kalbama apie karo lauko ligoninę, kur prie blogų kvapų gydytojai neabejotinai buvo pratę.

Tarrare pavalgius blogas kvapas sustiprėdavo, o jis pats tapdavo visiškai letargišku, beveik nereaguodavo aplinką.

Tarrare galimybių ribas P.F.Percy tikrino paruošęs 15 žmonių skirtą patiekalą, kurį Tarrare, kaip turbūt galite nujausti, suvalgė.

Eksperimentą P.F.Percy tęsė maitindamas Tarrare gyvais gyvūnais – katinu, driežais, gyvatėmis, šuniukais, unguriu.

Tarrare valgė viską, o, pavydžiui, ungurį prarijo nekramtydavms. „Pavaišintas“ katinu, jis jį sudraskė, išgėrė kraują, surijo, o galiausiai išvėmė tik jo kailį.

Jokių psichikos sutrikimų požymių ar kitokio neįprasto elgesio, be nekontroliuojamo valgymo, P.F.Percy nepastebėjo.

Vienintelis dalykas, į kurį jis atkreipė dėmesį, buvo paciento visiškai apatiškas charakteris, su „absoliučiu įkvėpimo ir idėjų trūkumu“.

Kita vertus, galima įsivaizduoti, kad nuolat jaučiant nepaaiškinamą alkį galvoti apie kitus dalykus nelieka laiko.

Prancūzų karo vadai nutarė pasinaudoti unikaliais Tarrare sugebėjimais ir jį paskyrė šnipu.

Jo misija buvo buvo apsimetus valstiečiu slapta pernešti dokumentą į priešo teritoriją jį paslėpus tokioje vietoje, kur jį nebūtų lengva aptikti, jei Tarrare būtų sugautas: jo virškinimo trakte.

Tarrare tam buvo pasitelktas, nes atlikus eksperimentą paaiškėjo, kad jis gali praryti gana didelę medinę dėžutę su joje esančiu pranešimu, o vėliau iš jo išmatų ištraukus tą dėžutę pranešimą vis dar galima perskaityti.

Tarrare užmokestis buvo 15 kg žalios jautienos mėsos pilnas karutis. Mėsą Tarrare suvalgė iškart, o tada prarijo medinę dėžutę su dokumentu, kuris turėjo būti pristatytas prancūzų karo belaisviams Prūsijoje.

Tačiau visgi paaiškėjo, kad asmuo, kuris iš toli skleidžia kvapą ir kartais valgo iš šiukšlių dėžių, nėra idealus šnipas. Dar prisidėjo tai, kad Tarrare nemokėjo vokiškai. Jis buvo greitai sugautas, sumuštas, įkalintas, o paskui grąžintas į Prancūziją.

Nesėkmingos vaistų paieškos

Tarrare buvo vėl paguldytas į karo ligoninę, kur jį vėl prižiūrėjo P.F.Percy. Jis dėl patirtų traumų nebegalėjo tęsti karinės tarnybos, o gydytojai beviltiškai bandė rasti vaistų, kurie sumažintų jo apetitą.

Opijaus preparatai, vyno actas, tabako tabletės ir net minkštai virtų kiaušinių dieta – Tarrare buvo bandoma gydyti įvairiais būdais. Niekas nepadėjo.

Tarrare klaidžiojo gatvėmis kovodamas su benamiais šunimis dėl iš skerdyklų išmestų atliekų, gėrė ligoninių pacientų kraują ir net keliskart buvo pagautas valgantis lavonus ligoninės morge.

Galiausiai 1794 m., kai iš ligoninės dingo 14 mėnesių amžiaus kūdikis, Tarrare buvo įtartas jo suvalgymu ir ligoninės personalas jį tiesiog išvijo iš ligoninės, nors įrodymų, kad vaiką suvalgė būtent Tarrare, nebuvo. Ketveriems metams jis dingo: ką veikė tuo metu, nežinoma.

Wikimedia Commons / Public Domain pav./Francisco da Goya paveikslas „Saturnas ryja savo sūnų“
Wikimedia Commons / Public Domain pav./Francisco da Goya paveikslas „Saturnas ryja savo sūnų“

1798 m. Į daktarą P.F.Percy kreipėsi gydytojas iš Versalio ligoninės, pranešęs, kad yra mirštantis pacientas, kuris nori pamatyti būtent jį. Žinoma, tai buvo Tarrare, silpnas ir nebegalintis pasikelti iš lovos.

Tarrare gydytojui sakė, kad jį prie mirties slenksčio atvedė prieš dvejus metus praryta ir skrandyje įstrigusi auksinė šakutė. Pacientas tikėjosi, kad gal Percy jį išoperuos ir ištrauks šakutę.

Tačiau gydytojas greitai nustatė, kad jo sveikatos bėdų priežastis visgi buvo ne šakutė, o paskutinės stadijos tuberkuliozė.

Po mėnesio Tarrare mirė. Buvo nuspręsta atlikti skrodimą, vyko lenktynės su laiku, nes lavonas itin sparčiai puvo.

Skrodimo rezultatai atskleidė, kad Tarrare turėjo šokiruojančiai plačią stemplę – per jo atvirą burną buvo galima matyti jo skrandį.

Šis irgi buvo nesuvokiamai didelis, išvagotas opų. Tarrare kūnas buvo pilnas pūlių, o kepenys ir tulžies pūslė – irgi neįprastai didelės.

1805 m. savo patirtį su Tarrare P.F.Percy, tuomet jau vienas garsiausių Prancūzijos gydytojų, aprašė moksliniame straipsnyje „Prisiminimai apie polifagą“, kuris buvo išspausdintas prestižiniame to meto moksliniame žurnale. Tai tapo pagrindiniu žinių apie Tarrare šaltiniu.

„Tegul žmogus įsivaizduoja viską, ką gali praryti patys purviniausi ir godžiausi naminiai ar laukiniai gyvūnai, ir jis susidarys šiokį tokį įspūdį apie Tarrare apetitą ir poreikius“, – rašė P.F.Percy straipsnyje.

Wikimedia Commons / Public Domain pav./Pirmasis „Polifago užrašų“ puslapis
Wikimedia Commons / Public Domain pav./Pirmasis „Polifago užrašų“ puslapis

Kodėl Tarrare tiek valgė?

Akivaizdu, kad Tarrare turėjo polifagiją – taip vadinama medicininė būklė, kuriai būdingas nekontroliuojamas alkis ir valgymas. Bet polifagija nėra liga pati savaime – tai simptomas.

Kas kėlė nepasotinamą Tarrare alkį? Trumpai tariant, tiksliai nežinome. Medicina tuomet dar nebuvo tiek pažengusi kiek dabar, ir vargu ar reikia stebėti, kad Tarrare taip ir nebuvo nustatyta nei tinkama diagnozė, nei gydymas.

Pirma mintis, kuri gali šauti į galvą – apgaulė. Galbūt pasakojimai apie Tarrare neįtikėtiną apetitą buvo išpūsti ar suklastoti? Tokia tikimybė egzistuoja, bet visgi greičiausiai taip nėra.

P.F.Percy vėliau tapo vyriausiuoju Prancūzijos kariuomenės chirurgu, dabar jis laikomas vienu karo chirurgijos kaip atskiros medicinos šakos pradininkų apskritai. Jis buvo universiteto profesorius, svarbių karo lauko medicinos priemonių išradėjas, jo reputacija niekada nekėlė abejonių.

P.F.Percy moksliniai darbai buvo laikomi pakankamai patikimais, kad juos perspausdintų autoritetingiausi to meto medicinos moksliniai žurnalai – ir ne tik Prancūzijoje, bet ir, pavyzdžiui, Anglijoje.

Sunku patikėti, kad tokios reputacijos žmogus būtų tiesiog išsigalvojęs dalykus. Be to, Tarrare juk matė ir tyrė ne jis vienas.

Šių laikų gydytojai bandė svarstyti kas galėjo nutikti Tarrare. Pasak jų, gali būti, kad Tarrare atlikus smegenų tyrimą būtų paaiškėję, kad jis turi padidėjusį pagumburį. Tai smegenų dalis, kuri reguliuoja kūno temperatūrą ir yra atsakinga už alkio pojūtį.

Tai paaiškintų, kodėl Tarrare nuolat prakaitavo, taip pat kodėl jis nuolat norėjo valgyti. Paprastai pasakius – jo smegenų dalis, kuri turėjo jam pranešti, kad jis yra sotus, buvo pažeista.

Bet tai tik viena teorija, jų buvo iškelta ir daugiau. Viena jų – hipertiroidizmas, liga, pasireiškianti, kai skydliaukė gamina per daug hormono tirokslino. Ši liga gali sukelti per didelį apetitą ir prakaitavimą.

Dar viena teorija – Praderio-Vilio sindromas. Tai reta genetinė liga. Šį sindromą turintis žmogus, be kitų simptomų, jaučia nuolatinį alkį.

Kitos iškeltos teorijos – didelis geležies trūkumas, kuris galėjo sukelti potraukį tam pačiam maistui, arba kankorėžinės liaukos smegenyse pažeidimas, galintis sukelti itin didelį persivalgymą. Galbūt Tarrare dar vaikystėje patyrė smegenų traumą.

Neįtikėtinus Tarrare mitybos įpročius galėjo lemti bet kuri šių priežasčių, o gal ir jų labai retas derinys.

Tarrare paslapties išsprendimą apsunkina ir tai, kad nežinome nė vieno žmogaus iš šiuolaikinio pasaulio, kuris būtų toks kaip Tarrare.

Visi aukščiau paminėti sveikatos sutrikimai yra fiksuojami ir dabar, žmonių su nekontroliuojamu alkio jausmu būna ir dabar, bet nėra žinoma nė vieno, kuris būtų pasiekęs tokį lygį kaip Tarrare.

Dar vienas neaiškumas – kodėl Tarrare nepriaugdavo svorio, nors nuolat valgė neįsivaizduojamus kiekius maisto. Žmonės su sutrikusiu alkio jausmu, nors nevalgo tiek, kiek Tarrare, įprastai turi bėdų su antsvoriu.

Gali būti, kad to priežastis visai atskira nuo to, kodėl Tarrare tiek valgė. Pavyzdžiui, gali būti, kad jis skrandyje turėjo parazitų, kurie maitinosi tuo, ką jis suvalgydavo. Kadangi Tarrare dažnai valgė žalią mėsą, gauti parazitų tikrai turėjo progų.

Įdomu tai, kad toje pačioje vietovėje tuo pačiu metu buvo fiksuotas ir dar vienas panašaus išskirtinio apetito atvejis – tai buvo prancūzas Charlesas Domery, galėjęs suvalgyti 10 kartų daugiau negu įprastas žmogus. Jo atvejis medikų buvo aprašytas 1799 m., tolimesnis jo likimas nežinomas.

Ch.Domery irgi valgė kone viską, ką galėjo rasti. Neturėdamas kitokio maisto, per dieną jis suvalgydavo du kilogramus paprasčiausios žolės.

Taip pat jis per gyvenimą suvalgė per šimtą kačių, valgė ir žiurkes, o sykį patekęs į nelaisvę maitinosi kalėjimo žvakėmis. Žalią mėsą mėgo labiau negu apdorotą. Jam tarnaujant Prancūzijos laivyne, kartą patrankos šūvis nutraukė kito įgulos nario koją. Jis bandė pagriebti tą koją ir suėsti, bet kiti įgulos nariai jį sustabdė.

Pasak jį aprašiusio gydytoju, valgydamas jis atrodė it „alkanas vilkas“. Kita vertus, skirtingai negu Tarrare, Ch.Domery, rodos, nepasižymėjo išskirtiniu kvapu ar letargu pavalgius ir apskritai savo apetitą galėjo kontroliuoti geriau.

Tai, kad du panašūs atvejai buvo fiksuoti panašiu metu maždaug toje pačioje vietoje, leido iškelti ir dar vieną teoriją – kad galbūt ir Ch.Domery, ir Tarrare apetitą galėjo kelti koks nors specifinis aplinkos veiksnys, kuris dabar nebesutinkamas.

Greičiausiai tokių žmonių kaip Tarrare ar Ch.Domery dabar nebeatsirastų – tikėtina, kad ligą, kokia ji bebuvo, būtų buvę įmanoma sukontroliuoti dar vaikystėje, skirti hormonų terapiją ar kažką panašaus.

Apskritai, kad ir kokia bebūtų priežastis, atrodo, kad Tarrare buvo ne pabaisa, o veikiau tragiško likimo žmogus.

Nežinia, kaip jis asmeniškai jautėsi dėl savo apetito ir groteskiškų veiksmų jam patenkinti – to šaltiniai neužfiksavo – bet galima įsivaizduoti, kad gyvenimas nuolat jaučiant kankinantį alkį turėjo būti nepaprastai sunkus.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Iliuzionistas Rokas Bernatonis priima iššūkį: degalų taupymo magija
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką