„Meilę gyvūnams aš jaučiu jau nuo pat vaikystės ir visada augau jų apsupta. Taip susiklostė, kad augau pas senelius, tad nuo mažumės labai myliu gyvūnus – seneliai išmokė vertinti ir globoti kiekvieną gyvybę. Dabar, kai vėl gyvenu kaime, stengiuosi jiems skirti visą savo dėmesį: ne tik pamaitinti ir paglostyti, bet ir pabendrauti“, – pasakoja Ugnė neseniai du žąsinus, tikrąją to žodžio prasme, ištraukusi iš puodo ir mirties gniaužtų bei priglaudusi savo ūkyje.
Šiuo metu pas Ugnę gyvena du šunys ir dvi katės, šeškas, taip pat yra keli akvariumai, kuriuos moteris vadina relaksacija po darbų. „Iš stambesnių gyvūnų laikome galvijus, arklį, kurį man dar vaikystėje nupirko seneliai. Jam jau daugiau kaip 20 metų ir šiandien jis gyvena komfortiškai, kadangi per visą gyvenimą nedirbo, ant jo niekas nejojo.
Taip pat laikome įvairiausius paukščius. Daugelio gyvūnų atsiradimo istorija išskirtinė, būtų galima pasakoti ir pasakoti. Labai liūdna, kad žmonės išmeta gyvūnus, palieka juos likimo valiai. Esu priglaudusi ne vieną niekam nereikalingą šunį, katę, išgelbėjusi gyvūnus iš asocialių žmonių. Stengiuosi visus mylėti ir dėmesį paskirstyti po lygiai, kadangi visi labai brangūs ir vieno išskirti negaliu“, – pasakoja Ugnė.
Kitokia antytė
Ugnė prisipažįsta, kad nuo vaikystės labai norėjo auginti antis. Kaip sako, nežinojo kokią veislę pirkti, tačiau labiausiai akis patraukė kuoduotos antys: „Jas rinkomės ne mėsai auginti, bet kiemui puošti, nes jos atrodo tikrai išskirtinai. Pupa jau nuo pat pirmų dienų atrodė kitokia nei visos likusios antys. Vėliau pastebėjome, kad jai pasireiškė koordinacijos sutrikimas. Ji eidavo ir vėl krisdavo, tad iš pat pradžių mąstėme, kad galbūt tik kankiname gyvūną leisdami jai gyventi. Visgi po kiek laiko ji atsiskleidė visu gražumu, niekada nepasiduodavo, vis keldavosi ir eidavo. Netrukus antytė Pupa tapo mūsų numylėtine“, – sako Ugnė.
Ugnė pasakojo, kad kitų ančių būryje Pupa nėra pageidaujama, kiti paukščiai jos taip pat nepriima, todėl antis gyvena atskirai ir savo gentaines stebi per atstumą. Tačiau su žmonėmis iškart randa bendrą kalbą.
Pupa labai mėgsta būti kalbinama, yra kur kas jaukesnė nei kiti paukščiai, galbūt dėl to, kad nuo pat mažumės buvo imama ant rankų.
„Pupa labai mėgsta būti kalbinama, yra kur kas jaukesnė nei kiti paukščiai, galbūt dėl to, kad nuo pat mažumės buvo imama ant rankų. Kita vertus, ji nebūtų išgyvenusi, jeigu nebūtų buvusi tokia atkakli ir užsispyrusi – Pupai augti buvo nelengva“, – prisimena Ugnė ir džiaugiasi, kad šiandien šis paukštis labai laimingas jį mylinčių šeimininkų glėbyje.
Šeškas – su charakteriu
Ūkyje auga ir šeškas. Tiesa, jis namų, o ne lauko, gyventojas. Kaip sako pašnekovė, auginti šešką reikia žinių – jo priežiūra išskirtinė.
„Šeškams būdingos ir kitokios ligos, ir mityba. Žinoma, kaip ir kiekvienam gyvūnui, jam reikia skirti pakankamai dėmesio. Mūsų šeškui jau septyneri metai. Tai, skaičiuojant gyvūno metais, jau gili senatvė. Būna, jis miega ir net pamiršta, kad turi pavalgyti. Beje, ir tas šeško kvapas, apie kurį žmonės kalba, nėra toks baisus. Pastebėjau, kad jį „paleidžia“ gana retai. Dažniausiai – kai labai džiaugiasi, ar išsigąsta stresinėse situacijose. Be to, visi gyvūnai turi savo specifinius kvapus – tiek šuo, katė ar arklys“, – sako Ugnė ir priduria, kad šeškas labiausiai myli savo šeimininkus, o svetimų – nepriima.
Pasirodo, jeigu šeškas jaučia, kad jo bijoma – puls kąsti, o štai drąsuoliai jam visai neįdomus ir dėmesio nesulauksite.
„Per dieną gyvūnams reikia skirti daug dėmesio, tačiau tai tikras malonumas, maloni gyvenimo kasdienybė. Be to, iš gyvūnų galime pasimokyti. Vaikai gali išmokti atjautos, meilės visoms gyvoms būtybėms. Aš pati pastebiu, kad žiūrėdama į augintinius mokausi lėto gyvenimo, neskubėti, džiaugtis kiekviena akimirka ir smulkmenomis. O Pupa savo kitoniškumu parodo ir mums, žmonėms, kad nereikia bijoti būti kitokiems, moko užsispyrimo ir kabinimosi į gyvenimą“, – sako Ugnė.
Daugiau smagių istorijų ir patarimų apie augintinius rasite ČIA.
