Pokalbyje su gamtininku – apie vaikystėje užgimusią meilę gamtai, tvarumo prasmę, patį ypatingiausią Lietuvos gamtos kampelį, bei kodėl išeidamas ryte į darbą jis kasdien fotografuoja savo šaldytuvo vidų, rašoma iniciatyvos organizatorių pranešime žiniasklaidai.
– Esate žinomas gamtininkas, daugelį metų pasakojantis apie gamtos pasaulį. Ar prisimenate akimirką vaikystėje, kai supratote, kad gamta jums – daugiau nei tiesiog graži aplinka? Gal buvo žmogus ar įvykis, kuris tai nulėmė?
– Nebuvo nei vieno konkretaus žmogaus, nei vieno įvykio, tačiau labai gerai prisimenu laiką. Baigdamas ketvirtą klasę jau laikiau save gamtininku. Sandėliuke buvau įsirengęs mažą gamtininko laboratoriją ir biblioteką. Artimieji tikėjosi, kad tapsiu gydytoju, tačiau man labiau patiko pasakoti apie gamtą kitiems vaikams – o kartais net jų žaislams. Kai nebelikdavo klausytojų, pradėjau rašyti gamtos dienoraštį. Matyt, jau tada supratau, kad man svarbiausia ne tik pažinti gamtą, bet ir dalintis tuo pažinimu su kitais.
– O kaip jūsų gyvenime atsirado tvarumo tema? Ar tai buvo natūrali jūsų, kaip gamtininko, kelio tąsa?
– Tvarumas kiekvienam gamtininkui yra natūrali siekiamybė. Nė vienas gamtininkas neragina atsisakyti vartojimo ar atiduoti planetą vien gamtai – tai būtų kraštutinumas. Tikslas yra išmokti naudotis planetos ištekliais taip, kad jų pakaktų ir ateities kartoms. Tam reikia žinių, profesionalumo, bet visų pirma – vertybinio apsisprendimo.
Ne mažiau svarbu ir gebėti sudėtingus dalykus paaiškinti paprastai. Dauguma žmonių neturi laiko gilintis į mokslines ataskaitas, todėl mūsų užduotis – suprantamai papasakoti apie tai, kas svarbu. Vieni gamtininkai atlieka tyrimus, kiti tampa tiltu tarp mokslo ir visuomenės.
– Ar buvo akimirka, kuri privertė į tvarumą pažvelgti kitaip?
– Taip. Kai mūsų skyrius Lietuvos neformaliojo švietimo agentūroje (sutrumpintai LINEŠA) tapo Tvarumo skyriumi, pirmiausia peržiūrėjau savo paties įpročius. Juk negalima raginti kitų gyventi tvariau, jei pats netausoji planetos išteklių.
Pastebėjau nemažai dalykų, kuriuos galėjau pakeisti – sumažinau vartojimą, beveik nebeliko atliekų, maisto perku tik tiek, kiek tikrai reikės. Iš pradžių buvo keista kasininkei paduoti vieną pomidorą be maišelio, o dabar tai visiškai įprasta.
– Kaip gimė darbotvarkė „Tvari mokykla 2030“?
– Kurdami naują LINEŠA strategiją svarstėme kelias veiklos kryptis. Tuomet įstaigos vadovas Valdas Jankauskas pasiūlė koncentruotis į vieną stiprią idėją – tvarumą, kaip globalų strateginį uždavinį. Nors reikėjo nemažai gilintis į naujas sritis, supratome, kad pasirinkome teisingai.
Iki tol Lietuvos mokyklose buvo daug pavienių tvarumo iniciatyvų. Mums pavyko jas apibendrinti ir, remiantis įstatymais, rekomendacijomis ir gerosiomis praktikomis, sukurti „Tvari mokykla 2030“ įsivertinimo įrankį ir sistemą, leidžiančią mokykloms kryptingai augti tvarumo srityje. Taip atsirado trijų tvarumo bruknių sistema ir tikslas iki 2030 metų pakviesti visas Lietuvos mokyklas kelionei tvarių pokyčių link.
– Kas jums buvo svarbiausia kuriant šį projektą?
– Labiausiai norėjome, kad tai netaptų dar vienu kontrolės instrumentu. Mes pasitikime mokyklomis, jų atliktu įsivertinimu ir pateiktais duomenimis apie pasiektą tvarumo lygį.
Svarbiausia buvo sukurti sistemą, kuri padėtų mokyklai pačiai suprasti, ką verta keisti ir kaip į pokyčius įtraukti visą bendruomenę. Tvarūs pokyčiai nėra varžybos – jie vyksta nuosekliai, kartais lėtai, tačiau tada tampa ilgalaikiai. Labai džiugu, kad daugelis mokyklų šį kelią pavertė galimybe praturtinti tiek formalųjį, tiek neformalųjį ugdymą.
– „Tvari mokykla 2030“ jau subūrė šimtus ugdymo įstaigų. Ar tikėjotės tokio susidomėjimo?
– Sakyti, kad nesitikėjome, būtų nenuoširdu. Kartu su kolegomis įdėjome labai daug darbo rengdami „Tvari mokykla 2030“ įsivertinimo vadovą, mokydami savivaldybių koordinatorius, organizuodami regionines konferencijas ir susitikimus su mokyklų bendruomenėmis.
Šiandien mokame argumentais parodyti, kad tvarumas kuria papildomą vertę visai mokyklai. Todėl prie iniciatyvos jau prisijungė apie aštuonis šimtus mokyklų – tai didžiausias mokyklų tinklas Lietuvoje.
– Ką jums asmeniškai reiškia matyti, kad jūsų veikla įkvepia kitus?
– Labiausiai džiugina grįžtamasis ryšys. Su kolegomis nuolat lankomės mokyklose ir dažnai matome sprendimus, kurie jų bendruomenėms atrodo maži, o mums – visiškai unikalūs.
Visada sakome: jei pamatome dar niekur nematytą tvarų sprendimą, vadinasi, jis vertas būti parodytas visai Lietuvai. Todėl kolegoms mėgstu sakyti, kad jie yra tikri tvarumo influenceriai – jei viena gera tvari idėja nukeliauja iš vienos savivaldybės į kitą, po metų ji jau tampa norma regione ar net Lietuvoje.
– Ar yra mokyklos istorija, kuri jus ypač įkvėpė?
– Labai įsiminė Garliavos Jonučių progimnazija. Ten „Tvari mokykla 2030“ veiklas koordinuojanti mokinio mama atliko išsamią mokyklos tvarumo įsivertinimo analizę, pasiūlė mokyklos vadovybei pokyčius ir padėjo į tvarumą pažvelgti kitaip.
Vienas gražiausių sprendimų – kol vaikai lanko būrelius, mokykloje sudarytos sąlygos susitikti jaunoms šeimoms. Yra patalpa, kur tėvai gali pabendrauti, dalintis idėjomis, o prireikus – net pasirūpinti kūdikiais. Tai puikus pavyzdys, kaip mokykla tampa tikru bendruomenės centru.
-
Giedrius Savickas: „Šiukšlės numetimas man prilygsta banko apiplėšimui“
-
Seno švarkelio antras gyvenimas: kaip pabodęs drabužis virto stilinga ir vienetine rankine
-
Ar atsakysite į 10 klausimų apie aplinkosaugą ir antrinį daiktų panaudojimą?
-
Jūrų muziejus kviečia į didžiausią tvarumo laboratoriją po atviru dangumi
– Kas jus labiausiai įkvepia susitinkant su vaikais?
– Man visuomet įdomiausia išgirsti pačių vaikų nuomonę. Todėl visada klausiu, ko jie norėtų, kad mokykloje jaustųsi laimingi ir norėtų į ją eiti.
Norėčiau, kad mokiniai daug aktyviau dalyvautų pristatant mokyklų pasiekimus. Jei tik būtų galimybė, pusę tvarių mokyklų vertinimo atliktų patys mokiniai. Jie jau dabar gali dalyvauti mokyklų įsivertinimo grupėse, ir tikiu, kad ateityje jų balsas bus dar svarbesnis.
– Ar šiandieniniai vaikai apie gamtą mąsto kitaip nei ankstesnės kartos?
– Mane džiugina, kad jaunimui tvarumas iš tiesų rūpi. Tvari mada, atsakingesnės kelionės, sveikesnis gyvenimo būdas daugeliui tampa savaime suprantami dalykai.
Vis dėlto neramina pamatinių gamtos mokslų žinių stoka. Dažnai žinios būna fragmentiškos, surinktos iš socialinių tinklų, todėl jauniems žmonėms pritrūksta argumentų ir gilesnio supratimo apie biologinę įvairovę bei planetoje vykstančius procesus.
– Ar pokyčiai mokyklose kartais nevyksta per lėtai?
– Pokyčiams reikia laiko – kelių metų, kad padėtis pasikeistų iš esmės. Dažniausiai pirmiausia atsiranda viena lyderė mokykla savivaldybėje, o vėliau pamažu keičiasi ir kitos.
Todėl trečiosios tvarumo pakopos mokyklas – tas labiausiai pažengusias – pavertėme mentorėmis – jos organizuoja atvirų durų dienas, seminarus, priima kitų savivaldybių mokyklų komandas. Rezultatų neįmanoma sukurti per mėnesį, tačiau po metų ar dvejų pokyčiai jau labai aiškiai matomi.
– Kas jus patį labiausiai įkvepia?
– Pirmiausia – kūrybiškas ir motyvuotas mūsų skyriaus bei visos LINEŠA kolektyvas. Nuolat diskutuojame, ginčijamės, nebijome keistis ir visada žinome, kur norime nuvesti šimtus mokyklų.
Antrasis įkvėpimo šaltinis – savivaldybių koordinatoriai ir tvarių mokyklų vadovai. Bendraudami su jais suprantame, ko labiausiai reikia šiandien, kokių sprendimų laukia mokyklos. Tai leidžia išlikti aktualiems.
– Per daugelį metų aplankėte daugybę Lietuvos gamtos kampelių. Ar yra vieta, į kurią vis sugrįžtate?
– Taip, Bražuolės upelio slėnis. Ten pirmą kartą savarankiškai radau daug retų rūšių augalų ir pasijutau tikru atradėju. Vėliau į šią vietą atvedžiau šimtus vaikų ir suaugusiųjų.
Tiesa, didžiausias retenybes rodau tik patikimiausiems žmonėms. Kartais geriausia apsauga retam augalui – tai, kad apie jį nežino turistų minios.
– Dažnai sakote, kad gamta yra geriausia mokytoja. Ko ji jus išmokė?
– Gerbti įvairovę – augalų, gyvūnų, grybų, žmonių – ir, žinoma, skirtingų nuomonių bei mąstymo būdų.
– Kokią vieną žinutę apie gamtą norėtumėte perduoti kiekvienam Lietuvos vaikui?
– Ji labai paprasta: pagarba gamtai ir supančiam pasauliui prasideda nuo pažinimo. Todėl niekada nebijokite užduoti klausimų.
– Koks jūsų mėgstamiausias metų laikas?
– Pavasario vidurys ir pabaiga. Tuomet keliauju į dar nepažintus Europos regionus ieškoti augalų, kurių dar niekada nesu matęs. Surasti tokį augalą pačiam – nepaprastai azartiškas jausmas. Pabandykite. Tačiau tam galioja viena svarbiausia taisyklė – niekada nekenkti gamtai.
– Kada paskutinį kartą gamta jus nustebino?
– Šią vasarą Prancūzijoje ieškojau retos orchidėjos, kurią buvo pažymėjęs vietinis gamtininkas. Niekad nebuvau jos matęs. Pavyko. Didžiulėje pievoje radau vienintelį jau bebaigiantį žydėti augalą. Labai įspūdinga. Šiuolaikinės technologijos, azartas ir smalsumas bei šiek tiek užsispyrimo gali nuvesti į kitą Europos kraštą ir padėti rasti vieną vienintelį augalą.
– Be kokio kasdienio tvaraus įpročio neįsivaizduojate savo dienos?
– Gal nuskambės juokingai, bet prieš išeidamas į darbą nufotografuoju šaldytuvo vidų. Tuomet grįždamas tiksliai žinau, ko reikia, ir neperku nereikalingų produktų.
– Ką jums reiškia tvarumas?
– Mokytis vartoti išteklius galvojant apie tuos, kurie gyvens po mūsų, ir palikti jiems daugiau, o ne likučius.
– Dažnai sakoma, kad vieno žmogaus pastangos nieko nepakeis. Ką atsakytumėte?
– Vienas žmogus gal ir nepakeis pasaulio. Tačiau šimtas jau sudomina kitus tuo, ką daro, o tūkstančiai keičia miestus ir bendruomenes. Artėjame prie tūkstančio tvarių mokyklų – jos jau šiandien formuoja Lietuvos tvarumo kultūrą ir rodo, kad tvarumas gali būti natūralia gyvenimo norma, o tvarios mokyklos – įprasta aplinka mokiniams.
– Ko palinkėtumėt mokyklų bendruomenėms?
– Linkiu pajusti, kokia stipri pokyčių jėga gali tapti mokyklos bendruomenė. Kai į sprendimus įsitraukia mokiniai, mokytojai ir tėvai, mokykla tampa ne tik ugdymo įstaiga, bet ir bendruomenės centru, kurį vienija bendros vertybės. O toms mokykloms, kurios dar tik svarsto prisijungti prie „Tvari mokykla 2030“, linkiu tiesiog žengti pirmą žingsnį – atsiversti įsivertinimo vadovą. Nuo jo prasideda visi dideli pokyčiai.
