Dermatologai pabrėžia, kad, nors augalai iš tiesų gali sunaikinti karpos audinį, jų naudojimas gali sukelti skaudžių pasekmių, nes augalo poveikio gylį sunku sukontroliuoti, o neteisingai panaudotas jis gali palikti nudegimų, randų ar uždegimų.
Pavadinimas „karpažolė“ siejamas su pagrindine šio augalo liaudiška paskirtimi – karpoms deginti. Žmonės pastebėjo, kad stiebelio sultys, patekusios ant odos, sukelia dirginimą ir suardo karpos audinį. Informaciniuose šaltiniuose nurodoma, kad sultys spręsdavo ir kitokias odos problemas – gydydavo spuogus, pūlinius, nuospaudas, net ir gyvatės įkandimo vietą. Visgi, šie metodai pavojingi, nes karpažolės pienas sukelia cheminį nudegimą.
Tą patį galima pasakyti ir apie ugniažolę – daugiametį žolinį augalą iš aguoninių (Papaveraceae) šeimos. Tai vienintelė šios genties rūšis, natūraliai auganti Europoje, įskaitant ir Lietuvą. Ji išskiria geltonai oranžinį skystį, kuris teka nulaužus stiebą.
Kai kuriose kultūrose karpažolė buvo laikyta „apsivalymo“ augalu. Tikėta, kad jos stiprios sultys ne tik „sudegina blogį kūne“, bet ir „išvaro blogą energiją“.
Karpoms naikinti dažnai naudojama ir ugniažolė. Abi šios žolės gali būti vadinamos „karpų žolėmis“, tačiau botaniškai ir chemiškai tai du visiškai skirtingi augalai. Dažnai kalbėdami apie karpažolę ir „karpų deginimą“ žmonės turi omenyje ugniažolę, nors tikroji karpažolė (Euphorbia peplus) – dar stipresnė, bet pavojingesnė.
Karpažolių rūšys
Karpažolių (lot. Euphorbia) gentis yra labai didelė – pasaulyje priskaičiuojama daugiau nei 2000 rūšių. Dalis jų auginamos kaip dekoratyviniai augalai, kitos laikomos piktžolėmis.
Nors karpažolės atrodo kaip niekuo neišsiskiriantis kuklus augalas, jos pasižymi stipriu biocheminiu poveikiu dėl jose esančių didelio toksiškumo medžiagų, tokių kaip diterpenai ir euforbonas.
Lietuvoje dažniausiai aptinkamos šios rūšys:
-
Daržinė, baltagyslė karpažolė (Euphorbia peplus) – dažniausiai naudojama liaudies medicinoje karpoms naikinti. Augalas auga greitai, ypač drėgnoje, derlingoje dirvoje, ir dažnai laikomas piktžole. Aukštis: paprastai 10–30 cm. Stiebas: šviesiai žalias, trapus, šakotas, išskiria baltas, lipnias, pieno spalvos sultis. Lapai: ovalūs, lygūs, minkšti, su aiškiai matomomis baltai žalsvomis gyslomis.
-
Margalapė karpažolė (Euphorbia marginata) – panaši išvaizda, bet toksiškesnė. Skirtingai nei baltagyslė ar laukinė karpažolė, ši rūšis nėra žinoma dėl gydomųjų savybių – ji vertinama dėl savo išskirtinio grožio. Pagrindinis jos bruožas – ryškiai margi lapai, kurių pakraščiai balti ar šviesiai žalsvi. Kai kuriose kultūrose ji vadinta „Sniegu ant kalnų“, nes žydi ir išlieka dekoratyvi net vasaros karštyje, tarsi sniego kepurėlė ant žalios žolės.
-
Didžioji karpažolė (Euphorbia esula) – daugiametis, labai nuodingas augalas, labiau paplitęs laukinėje gamtoje. Dažnai laikoma piktžole, nes agresyviai plinta, sunkiai pašalinama. Kaip ir kitos karpažolių rūšys, senovėje naudota karpoms ar odos dariniams gydyti, bet labai atsargiai dėl stipraus nuodingumo. Euphorbia esula nėra naudojama medicinoje, nes augalas yra labai toksiškas, o jo pieninės sultys gali sukelti stiprius nudegimus ir alergines reakcijas.
Liaudiškas naudojimas
Tradicinėje liaudies medicinoje karpoms gydyti naudotos šviežios karpažolės sultys. Nuskynus šviežią stiebelį ir iš jo ištekėjus baltoms, tirštoms pieno sultims, jos tepamos tiesiai ant karpos 1–2 kartus per dieną. Procedūra kartojama kelias dienas ar savaites, kol karpa patamsėja, nudžiūsta ir galiausiai nukrenta.
Rizikos ir atsargumo priemonės
Nors karpažolė turi stiprų poveikį, jos naudojimas yra rizikingas. Svarbu žinoti, kad tai nuodinga medžiaga. Karpažolės pienas yra chemiškai ėsdinantis, gali sukelti odos nudegimus, pūsles. Itin svarbu vengti akių, burnos, lytinių organų srities. Jei sultys pateks į akis – gresia rimtas ragenos pažeidimas ar net apakimas.
Karpažolės nerekomenduojama naudoti nėščioms, vaikams ar jautrios odos žmonėms.
Ugniažolės sudėtyje taip pat yra daug biologiškai aktyvių junginių, ypač alkaloidų, tokių kaip: chelidoninas, sangvinarinas, berberinas, chelerytrinas ar koptišinas. Šios medžiagos suteikia augalui antibakterinį, priešuždegiminį, spazmolitinį ir priešvirusinį poveikį, tačiau kartu daro jį nuodingu, todėl vartoti reikia atsargiai ir tik su gydytojo ar fitoterapeuto priežiūra.
Šiuolaikinė medicina rekomenduoja naudoti saugesnes priemones karpoms gydyti. Tai salicilo rūgštis, krioterapija (šaldymas) ar dermatologo paskirti vaistai.
