Vaikų dėmesys veikia kitaip nei suaugusiųjų
2024 m. žurnale Psychological Science publikuotas tyrimas atskleidžia, kad vaikų mokymasis ir dėmesys veikia ne geriau ar blogiau, o tiesiog kitaip nei suaugusiųjų. Vaikams gali būti sunkiau sutelkti dėmesį tik į vieną objektą, bet jie dažniau pastebi visą aplinką – jie tarsi sugeria informaciją plačiu „žvilgsniu“, o ne susiaurintu fokusu.
Tyrimo metu, kai suaugusieji buvo paprašyti atkreipti dėmesį į objektus, jie juos įsimindavo geriau. Tačiau kai dėmesio nereikėjo sutelkti – vaikai išmoko daugiau. Be to, jie išmoko tiek pat tiek ir tada, kai buvo skatinami sutelkti dėmesį ir nesiblaškyti, tiek tada, kai to nebuvo prašoma.
Kas tai reiškia tėvams ir mokytojams?
Dažnas iš mūsų yra sakęs,atrodo, nesiklausančiam vaikui: „Sutelkk dėmesį, gerai?“ Kai vaikas žiūri pro langą, linguoja, vartosi, muistosi, kažką knebinėja, mums, suaugusiems, tai atrodo kaip trukdis. Bet ką daryti, jei tokie momentai yra jo būdas mokytis?
Tyrėjai teigia, kad instrukcijos vaikams turi mažesnį poveikį, nei manyta anksčiau. Vaikai išmoksta ir be to, kad būtų pasakyta, ką konkrečiai stebėti – jie natūraliai reaguoja į naujoves, judėjimą, garsus.
Kitaip tariant, vaikai geba vienu metu stebėti mokytojo veiksmus prie lentos ir draugo piešinį šalia. Toks „klajojantis dėmesys“ gali būti jų supergalia.
Reikia keisti ne vaikus – o mūsų požiūrį
Tai nereiškia, kad vaikai turi visiškai išsiblaškyti ar lakstyti po klasę. Tačiau tai kvietimas pažvelgti į mokymąsi kitaip, rašo "Psichology Today".
Vietoj nuolatinio „sėdėk tiesiai“ galime išbandyti tokias frazes:
-
„Ką dar pastebi?“
-
„Kaip šis dalykas susijęs su tuo, ką mokomės?“
-
„Kodėl, tavo manymu, tai vyksta?“
Pavyzdys: jei vaikas skaito istoriją, bet nuolat dairosi, sustabdykite skaitymą ir paklauskite:
- „Ką matai aplink, kas galėtų būti panašu į veikėją istorijoje?“
- „O kaip tu manai, kas bus toliau?“
Leisdami daryti trumpas „judesio pauzes“, leisime vaikui susikaupti savaip. Taip mokymasis tampa sąmoningu tyrinėjimu, o ne primesta pareiga.
