Skaičiuodamas dešimtą apsilankymą šalyje, Andrius atskleidžia Vietnamą ne iš populiarių nuotraukų ir vaizdo įrašų socialinėse medijose, bet iš realios patirties.
Žmonės, kurie kuria Vietnamo magiją
„Šventai tikiu, jog vietas ypatingas daro jose gyvenantys žmonės. Kokią atmosferą jie sugeba sukurti, tokį įspūdį su savimi ir išsineši“, – tiki Andrius.
Nors dažnas keliautojas renkasi Vietnamą norėdamas pasivaikščioti po ryžių terasas ar praplaukti žymiąja Halongo įlanka, tikrasis Vietnamo žavesys ir grožis slypi žmonėse. Pasak Andriaus, vietiniai išsiskiria ypatingu bendruomeniškumu ir nuoširdumu. Net šalies skaudi istorija ir ilgi karo metai vietinių veiduose nepaliko nuoskaudos. Jie moka paleisti praeities išgyvenimus ir kurti gyvenimą šiandien. „Jie spinduliuoja ta vidine ramybe, kurios mums, lietuviams, dar reikėtų pasimokyti“, – sako Andrius.
„Yra vietinių gidų, su kuriais jaučiuosi tarsi turėčiau mamą ar senelį Vietname“, – šypsosi jis. Tačiau šis ryšys užsimezga ne nuo pirmo susitikimo. Vietnamiečiai, nors ir itin malonūs bei draugiški, svetimšalio į savo kiemą iškart neįsileis. Tik po penktos kelionės Andrius buvo pakviestas vakarienės į vietinio gido namus.
Priešingai nei kaimyniniame Tailande, vietnamiečiai su svetimšaliais elgiasi gana santūriai. Įkyriai nebando turistui nieko parduoti ar atsibosti savo plepalais. Vaikštant po Vietnamo gatves dažnai nesuprasi, kuris restoranas yra geriausias, nes niekas nesistengia įkyriai kviesti į vidų, reklaminiai ženklai irgi atrodo itin kuklūs. Tik panaršius kelionių forumus ir atsiliepimus sužinai, jog net neįtardamas praėjai restoraną, kuriame, pavyzdžiui, pietavo buvęs Amerikos prezidentas Barakas Obama.
Didžiausią namų ir jaukumo jausmą Andriui sukelia sugrįžimas į Hojaną, ypatingai į jo užmiestį. Šalia penkių žvaigždučių viešbučio ant jūros kranto (kuriame pagal programą kelias naktis praleidžia lietuviai keliautojai) nedidelį jaukų restoraną „Mi Casa“ valdo vietnamiečių šeima. Tiesa, tame pačiame pastate šeima įsirengusi ir mini parduotuvėlę, teikia pavėžėjimo ir skalbimo paslaugas bei parduoda ekskursijas. Iš pažiūros paprastas restoranas viduje saugo nepaprastus žmones. Stebi kaip vyresnioji motina aptarnauja klientus mini parduotuvėlėje ir vos tik jiems baigus apsipirkti, jau skuba padėti dukroms aptarnauti restorano svečius. Kai visi užsakymai jau pagaminti ir garuoja ant svečių stalų, jaunesnioji dukra sėda šalia sūnaus padėti jam ruošti pamokas. Ilgiau užsisėdėję svečiai pamato, kaip tėvas išmaudęs vaikus, su fenu džiovina jiems plaukus. Visas gyvenimas vyksta tiesiog priešais tavo pietų ar vakarienės stalą. Bendraujant su šia šeima Andrius jaučiasi lyg namuose: „Net ir mano keliautojai sako – viešbutis gal ir penkių žvaigždučių, bet valgyti vis tiek norisi šiame šeimos restorane – ten šiluma ir tikrasis vietinis skonis“. Beje, visi Andriaus keliautojai pasibaigus viešnagei visada būna apdovanoti mažomis dovanėlėmis, taip išreiškiant padėką už apsilankymus šeimos restoranėlyje.
Vietnamo architektūros simbolis – „vamzdiniai namai“
Minėto šeimos namo unikalus verslų įvairovės išsidėstymas – ne sutapimas. Lankantis Hojane, Hanojuje ir Hošimine pastebėsite neįprastą šalies architektūros stilių – siaurus, aukštus namus, dažnai vadinamus „vamzdiniais namais“ (vietnamietiškai nhà ống). Šie pastatai išsiskiria siaura fasado dalimi (kartais vos 2 metrų pločio) ir ilgu, giliu išplanavimu, dažnai siekiančiu net iki 100 metrų gylio.
Šio, gana mums neįprasto, architektūrinio stiliaus kilmė siejama su senovinėmis mokesčių taisyklėmis. Feodalinėje Vietnamo valstybėje žemės mokestis buvo skaičiuojamas pagal namo fasado plotį, atsuktą į gatvę. Vietiniai miesto gyventojai, norėdami sutaupyti, tačiau turėti prieigą prie gatvės, statė namus su siaurais fasadais, bet giliu išplanavimu. Miestuose, ypač Hanojuje ir Hošimine, iki šios dienos žemės kainos yra labai aukštos.
Kam tiek vargo dėl brangios prieigos prie gatvės? Turi duris į gatvę – turi didesnę galimybę vystyti sėkmingą verslą. Įsigiję tokį turtą, vietnamiečiai pirmame aukšte įrengia restoranus, parduotuves ar dirbtuves. Viršutiniuose aukštuose gyvena šeima. Ir ne viena, o kelios kartos. Siauri, daugiaaukščiai namai leidžia kiekvienai kartai turėti savo aukštą, taip užtikrinant privatumą ir kartu išlaikant šeimos vienybę.
Andrius pastebi, kad šie namai atspindi vietnamiečių gebėjimą prisitaikyti prie aplinkos ir optimizuoti turimus išteklius. Tokia architektūra ne tik funkcionali, bet ir simbolizuoja vietnamiečių bendruomeniškumą, šeimos svarbą ir gebėjimą derinti tradicijas su šiuolaikiniais poreikiais.
Vietnamo dvasinis pasaulis: protėvių kultas ir neįprastos aukos
Bendruomeniškumas Vietname persipina su stipriu tikėjimu, paaiškina Andrius. Svarbiausią vietą vietnamiečių dvasiniame pasaulyje užima protėvių kultas. Šios religijos pagrindinis tikslas – išreikšti pagarbą ir dėkingumą giminės praeičiai.
„Vietnamiečiai gali tiksliai įvardinti penkias savo giminės kartas – kiek iš mūsų vakariečių galėtų tuo pasigirti?“ – retoriškai klausia Andrius. Vietiniai juos ne tik prisimena, bet ir aktyviai garbina. Ne tik šventyklose, bet ir kiekvienuose namuose ar net verslo įstaigose galima rasti altorėlius, skirtus protėviams. Juose deginami smilkalai, aukojamas maistas ar netikri pinigai, kad anapus protėviams nieko netrūktų. „Būna, kad prie altoriaus vietiniai pastato net brangius viskio butelius,“ – prisimena Andrius. „Keliautojai man sako: na nieko sau – toks garbinimo būdas! O aš stengiuosi apginti – o kodėl gi ne? Jeigu gali, jie atiduoda ką turi geriausia – net jei tai ir brangus viskio butelis.“
Ypač yra svarbios kiekvieno mėnesio 1-oji ir 15-oji mėnulio kalendoriaus dienos (tai atitinka jaunatį ir pilnatį). Be gausaus aukojimo, vietnamiečiai meldžiasi už šeimos gerovę, sveikatą ir sėkmę bei nuolankiai prašo savo protėvių palaiminimo ir dvasinės apsaugos. Daugelis žmonių šias dienas laiko dvasinio apsivalymo proga ir renkasi valgyti tik vegetarišką maistą, taip parodydami pagarbą gyvybei bei vengdami blogos karmos. Be mėsos atsisakymo, žmonės taip pat vengia neigiamų emocijų, pykčio, godumo, o kai kurie netgi susilaiko nuo alkoholio ir sekso, kad būtų „švaresni“ dvasine prasme. Ši tradicija yra giliai įsišaknijusi vietnamiečių kultūroje ir atspindi jų harmoniją tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio.
Šis gilus ir aktyviai puoselėjamas ryšys su protėviais Vietname sukuria magišką pojūtį kasdien – jame dera ir religija, šeimos tradicijos bei įprastas gyvenimas.
TOP-3 gamtos stebuklai: Fansipanas, Sapa ir Halongo įlanka
Gal ypatingais vietnamiečius daro juos supanti aplinka? Kaip bebūtų, tai šalis nusėta gražiausiais ryžių laukais, kalnais ir įlankomis. Sunku būtų išsirinkti vieną mėgstamiausią vietą, bet Andriaus atmintyje iškyla trys pavadinimai.
Viena įspūdingiausių Vietnamo patirčių – Fansipan kalnas, dar vadinamas Indokinijos stogu (aukštis – 3143 m). Nors kalnas virš debesų, jis pasiekiamas beveik kiekvienam keliautojui. Kodėl beveik? Andrius užsimena, jog šis objektas ne visada kelionių organizatorių įtraukiamas į programą. Proga pakilti čia kiekvieną kartą lyg savotiška loterija – privalu sekti oro sąlygas ne dienų, o valandų tikslumu. Atvykus traukiniu į kalno papėdę, likusius 6 kilometrus galima įveikti moderniu keltuvu. Fansipano keltuvas startuoja iš netoli Sapos įrengtos specialios stoties (Sun World Fansipan Legend komplekse). Aikčiojimai prasideda jau keltuve, dar nepasiekus „stogo“ debesyse.
Ypatingą vietą Andriaus širdyje užima Sapos regiono ryžių terasos, kurios įspūdingiausios prieš derliaus nuėmimą – rugpjūtį ir rugsėjį. Jų siurrealistinės, netaisyklingos formos palieka tikrai didelį įspūdį. Kalnų šlaitais besileidžiančios terasos sudaro žalių laiptų įspūdį. Šie gamtos laiptai keičia spalvą priklausomai nuo sezono: pavasarį spindi lyg vandens veidrodžiai, vasarą žaliuoja, o rudenį, prieš derliaus nuėmimą, nusidažo auksu.
Nors Halongo įlanka žinoma, ko gero, ne vienam keliautojui net ir nebuvusiam Vietname, Andrius prisipažįsta, jog kiekvieną kartą apsilankius ji atsiskleidžia vis naujomis spalvomis. Net jei ir tai skamba it cliché. „Kartais įlanka pasitinka mane paskendusi rūke, kartais saulės nutvieksta. O plaukiant įlanka saulėlydžio metu atrodo, jog saulė tiesiog ridenasi per tuos kalkakmenio kalnus… kiekviena kelionė čia lyg pirmas kartas“, – su šiluma prisimena Andrius.
Vietnamas – apie paprastumo grožį
Klausantis Andriaus pasakojimo tampa aišku, jog Vietnamas – tai ne tik egzotiška atostogų kryptis tinkanti vienkartiniam apsilankymui. Tai vieta, kurioje slypi gyvenimo paprastumo grožis, vietinių žmonių šiluma ir unikalus ryšys su praeitimi. Vietnamas keliautoją moko džiaugtis tuo, kas prieš akis čia ir dabar, vertinti ryšį su šeima ir bendruomene.
Trumpai apie Vietnamą:
- Geriausias laikas keliauti: rugsėjis – spalis, kovas – balandis. Kitu metu gali tekti patirti gamtos nepastovumą tam tikruose regionuose.
- Vizos: Lietuvos piliečiams reikalinga viza, galima gauti e-vizą jau iki kelionės.
