Pirma dalis: KĄ MES ČIA SUGALVOJOME?
Prisėdę prie žemėlapio, kurį norėtume išmindžioti šią vasarą, kartu su Ula sužiurome į gimtąją Europą. Manoji vizionierė: „Atlanto vandenyno kraštas yra gražuolis“. Apsimečiau: „Perskaitei mano mintis“.
Tada imuosi gūglinti/ChatGPTinti ir jau neapsimetinėju — imsimės flamandiškos Belgijos dalies, tada paatlančiui skrosime Normandiją, Bretanę, kažką kažką, kol pasieksime Baskiją ir atgal. Tam išleisime trisdešimt atostogų dienų.
Bet kad viskas būtų dar intensyviau — keliausime automobiliu iš pat Vilniaus. „Perskaitei mano mintis“, apsimetė Ula. O aš nusprendžiau pasunkinti mūsų dalią ir ėmiau galvoti, kad tokia kelionė — idealus pretekstas išbandyti, o kaip keliautųsi su elektra varomu auto. Ne hibridu, o EV.
Buvau girdėjęs visokių istorijų: nuo „reikia planuotis, bet pavyks“ iki „košmaras, užjaučiu“. Visą gyvenimą ramiai sau benzininau ir nuolat atsikirsdavau e-gundytojams, kad kol negaliu nulėkti iki Nidos ir atgal nepasikrovęs (ok, ok, bent į priekį), tol jokių elektrų aš nevairuosiu.
Vairuoju Audi CO₂. Ir atlikdamas kažkurią iš patikrų salone pamatau naująjį A6 Avant e-tron. Jis man mirkteli savo led’ais ir, aišku, būdamas šiaudadūšiu, tuoj susidomiu jo patraukliu dizainu ir 720 km ridos rezervu (t. y. kiek gali nuvažiuoti pilniausiai pakrovęs).
Europa. e-tron. e-uropa. Sujungiu šias dvi sąvokas laišku Audi Lietuva atstovams, ar jie man nesuteiktų mėnesio ilgio bandomojo važiavimo. Pažadu, kad pasidalinsiu įspūdžiais ir jie sako, žinai ką, eik tu… į mašiną, apmokinsime kaip elgtis ir varykite į savo Europą.
Ir štai, ne tik kad imuosi nekeliautų kelių, bet ir darysiu tai su nevairuotu aparatu. Truputį baisoka, bet ir smagu — testdraivinsiu ir Atlantą, ir e-auto. Po 7900 kilometrų ir dvisavaitės pertraukos surinkau savo įspūdžius ir noriu jums praskleisti, ką patiria ir pastebi keliautojai per 30 dienų automobiliu braižydami Europą.
Pirmiausiai pasidalinsiu supratimais, kokia ta e-kelionė, o po to — padienis dienoraštis su lyriniais ir fotografiniais nukrypimais.
Antra dalis: KĄ IŠGYVENA PIRMĄ KARTĄ E-AUTOMOBILĮ VAIRUOJANTYSIS?
Susitinkame A6 Avant e-tron priėmimui ir instruktažui. Galvoju, kad gerai pažįstu Audi, manasis benzovežis nėra labai senas, bet šitas modelis, tik tik išlukštentas visam pasauliui, atlieka dar didesnį techšuolį. Daugybėje dalykų jis jau protingesnis už žmogų. Todėl pats priiminėja sprendimus: greitėja, lėtėja, įspėjinėja apie poilsį, jei reikia drausmina, ar net budina, atjungia tam tikras funkcijas, kai būtina taupyti elektrą.
Čia nieko pribloškiančio, bet tai, kad įvedus kelionės tikslą mašina pati paskaičiuoja, kaip vyks ta tavo kelionė, šiek tiek jau sci-fi. Pagal tai, kiek turi įkrautos baterijos, nustatoma, kelis ir kokio ilgio pakrovimų tau reikės, ir lyg su kelionių agentu išriedi į kelią. Ji net bateriją paruošia tiems krovimams bevažiuodama, kad ilgiau naudotumeisi. Protinga, sakiau.
Grožis yra sudėtinga kategorija, tad tik pasakau, kad estetiškai šis konkretus didžiaratis, tamsialangis, sportizuotas Avant e-tron mane malonina. Ir gan greitai visos kitos mašinos atrodo senos.
Viduje esi ekranų apsuptyje, jie — dideli, klaikiai dideli. Vienas išskirtas ir nuobodžiaujančiam keleiviui, gali „YouTube“ žiūrėti nekreipdamas dėmesio į vairuotoją. Bet už visa tai man, be abejo, geriausia, kad telpu visu savo dideliu ūgiu ir per visą mėnesio kelionę nė karto nesiskundžiu nugaros nusėdėjimu. Ką jau kalbėti apie vieną esminių e-auto privalumų — tylumą salone. Greičio nejauti visiškai. Mieste pradžioje atrodo, kad pavogė variklį. Nepatinka tyla — 16 kolonėlių gali išgroti „Pink Pony Club“ taip, kad mokėsi žodžius po vienos perklausos — įdegins į smegeninę.
Prieš kelionę nesuprantu, ką reiškia, kad šita mašina turi 100 kW talpos ir 270 kW įkrovimo greičio bateriją, po kelionės galvoju, kad man labai pasisekė. Besiruošiant man rodo daug kabelių — visi skirtingi ir visi pakrovimui. Linksiu ramiai, nes baterija arti pilnės, turiu pakankamai kilometrų viskam suprasti. Vėliau išsiaiškinu, jų tikrai reikia.
Mikropastebėjimas nekenčiantiems kondicionierių. Vasarą Europoje buvo karšta. Bet A/C naudojome labai retai, o nustatyta 18 °C temperatūra nebuvo kaip verdantis vanduo ilgiau pavažinėjus manuoju, vidaus degimo variklį dusinančiu Audi. Žodžiu, be kondiškių ir be peršalimų gali kone visą Euro pralėkti.
Esminis klausimas man ir visiems — kaip su tais krovimais. Bičiulis net paruošė trumpą .pdf (ačiū, Edvinai!). Labai trumpai: panika pradžioje, nes nesupranti, kodėl taip keistai mažėja kilometrai. Ji išleidžia juos vos tik rimčiau paakseleruoji, ir uždirba šiek tiek atgal, kai stabdai. Tad serpantinuotoje Šveicarijoje buvo, kad dingsta ir po to grįžta beveik 100 km. Pripranti. Apie krovimo stoteles dar trumpiau: nuo Varšuvos jomis išberta visa Europa. Yra skirtingų tinklų, galingumų, kainų. Ne vienas ir ne du appsai tai puikiai suseka. Audi išpaikino mane, nes turėjau „Audi Charging“ krovimo kortelę (visi e-troninkai gali ją turėti), tad pypteli ja, ne visur, bet 85 % stotelių priima ir daugiau nieko negalvoji. Europa yra pilnai e-pasiruošusi, pakeliui nutiko tik du atvejai, kai buvo užimtos visos įkrautuvės ir reikėjo arba laukti, arba pravirkti, ir tada e-tron mus įsisodinusi nuvežė į kitą krovyklą. Beje, įvedęs galutinį kryptį jau ir „Google“ matai, kiek šiuo metu aplink esančių stotelių užimta, beveik realiu laiku.
Taip, stoji dažniau nei su baku. Bet jei pradžioje tai trikdė, ilgainiui imi kitaip žiūrėti į sustojimus: jų trukmė kaip tik tulikui ir dešrainiui, šitas e-tron žvėrinis, tad 15 min. ir įkrauni kelis šimtus kilų. O sustojęs esi kaip rūkantieji — tos pertraukos tik į naudą pailsėjimui. Jokio diskomforto. Kraunantieji, beje, dar vis rodo ankstyvojo „MacBook“ elgesį — gali būti užkalbintas apie savo auto, krovimo niuansus, ar šiaip paniekalbinti, juk esi keistas ir priklausai kažkokiam slaptam e-klubui.
Esu itin lakstus, nervingas vairuotojas. Pradžioje, bijodamas iškrauti bateriją ir nebūdamas tikras, kaip man seksis ją pakrauti, taikiau pensininko režimą ir galvojau, kad Vilniun visgi grįšiu po dviejų mėnesių. 90 km/h atrodė maksimumas. Tada mane greitkelyje aplenkė… „Priusas“. O tada kelių ženklinimo mašina. Kelionei tįstant ėmiau drąsėti, suprasti parodymus ir krovimo tinklus — į galą jau ramiausiai važiavau 130 km/h. Taip, esi mažiau isteriškas, ženklo riba yra tavo riba. Ir aprimsti, nes kitaip nebus.
Pradžioje e-kelionės save prilyginčiau veganui. Nuolat tikrinau, skaičiavau, žiūrėjau, ką čia dėsiu į savo mašiną. Čia tau ne benzaėdis, bet kur gali porciją kuro gauti. Vėlgi, netrunki priprasti. Nuo vidurio kelionės jau rimstu, aiškėja, kaip veikia pasaulis. Kad saugiau būtų, dairaisi krovyklos likus ~100 km baterijos. Tada, jei kažkas su ja būtų ne taip (Lenkijoje buvo neveikiančių), galėtum imtis plano B ar C.
Sutraukiu: vairavau penkių žvaigždučių butą su patogiu krėslu, ką jau ten skųstis. Pradžioje gąsdino perėjimas prie e-gyvenimo, tempo ir nesuprantamo pasikrovimo. Per dvi savaites jau gaudžiausi, planuodavau į priekį (sustoji mieste, palieki naktį krautis) ir ėmiau važiuoti normaliais greičiais. Kadangi daugiau riedėjau užmiesčiais, tipinis pilno pakrovimo atstumas būdavo 500–520 km. Kas jau yra Nida. Kas jau daro didžiulį įspūdį. Europa (ir Lietuva) jau turi infrastruktūrą leisti e-riedėti be nervinio prakaito.
Visa tai sulaužė mano e-skepcį visiškai. Dabar reikia tik užsidirbti, ir kitas mano automobilis bus e-tron.
Trumpai: nuvažiavome 7900 km. Krovimo išlaidos: ~700 Eur. Su savo benzinine rajūne būčiau išleidęs ~1400 Eur.
Tad. Pasiimkite e-tron pasibandymui. Jei mane atvertė — šakės ir jums.
Trečią dalį – 30 dienų kelionės po Europą dienoraštį – skaitykite Tomo Ramanausko „Vairuotojo gide“.
