Buvo sunku vaikščioti
Į 15min studiją atvykusio M.Valkevičiaus žurnalistė Ida Mažutaitienė teiravosi apie jo galimybių ribas šios įspūdingos kelionės metu. Anot pašnekovo, jis jau po pirmosios iššūkio dienos galvojo viską mesti.
„Savo ribą peržengiau pirmą dieną nuplaukdamas 23 km. Galvojau, kaip man reikės plaukti antrą dieną. Tada kažkaip antrą dieną vėl įšokau į vandenį ir taip šokinėjau, šokinėjau. Atrodo, kad kūnas, kai jam „paspaudi pauzę“, per naktį, kiek įmanoma, atsinaujina, o kitą dieną vėl plauki, – pasakojo M.Valkevičius.
– Kiekvieną dieną tiesiog imi ir plauki, imi ir plauki. Per 21 dieną net ir susiformuoja įprotis. Ir kai savo kūne „paspaudžiau stop“, tai dabar, pavyzdžiui, vakar, užvakar, kai jau finišavau, atrodo, kad tos jėgos mažėja. Atrodo, kad kūnas suprato, kad sustojau ir dabar jis bando save kažkaip atgaivinti.
Kai finišavau, atrodė, kad viskas buvo gerai, tačiau antrą dieną man reikėjo pradėti mokytis vaikščioti, nes aš tiesiog 21 dieną darydavau gal tik kokius penkis žingsnius laive ir vėl šokdavau į vandenį. Be to, laive visada turi laikytis, kad nenuslystum, nenukristum.“
Antrą dieną man reikėjo pradėti mokytis vaikščioti.
M.Valkevičiaus teigimu, viso iššūkio metu jis kojų beveik nenaudojo. Tik išlipęs į krantą jis suprato, kad žemė jo nebeklauso.
„Išlipęs į krantą nugriuvau. Galvojau, kas čia darosi. Vos išlipau į krantą ir staiga supratau, kad reikia vaikščioti. Kitą dieną, po to minimalaus pasivaikščiojimo, man kaip po maratono pradėjo skaudėti kojas, kažkokie nauji raumenys pradėjo dirbti, – dalijosi didžiulį atstumą Baltijos jūroje įveikęs lietuvis.
Man kaip po maratono pradėjo skaudėti kojas.
– Aš ir šiandien į studiją atėjau kaip pingvinas – krypuodamas, tiesiog mano kūnas vandenyje nenaudojo labai daug raumenų, kurie reikalingi vaikščiojimui.“
M.Valkevičius atskleidė, kad pasibaigus iššūkiui jam netgi keista buvo plaukti baseine.
„Su šeimyna buvome pramogų parke, kur yra baseinas, ten sūnus sako: „Tėti, plaukiam per baseiną.“ O aš žiūriu į tą vandenį ir galvoju, kaip čia plaukti. Aš plaukiojau jūroje, bet dabar atrodo, kad jau ir ranka nebesikelia. Dabar darausi rankoms masažus, kad tik jos atsigautų. Nes man net rankos iškėlimas prilygsta nežinau kam. Visgi bandžiau plaukti baseine, bet atrodė, kad aš pirmą kartą gyvenime į baseiną įlipęs“, – atviravo lietuvis.
Laikas tarsi sustojo
15min žurnalistė M.Valkevičiaus teiravosi ir apie tai, ar jam neprailgo trys savaitės jūroje.
„Sakyčiau, kad mes vertiname pirmą šimtą kilometrų, antrą šimtą kilometrų, trečią šimtą kilometrų, o po trečio šimto jau eina tas finišas, nes jau netoli, – kalbėjo M.Valkevičius.
– Pirmi šimtas kilometrų buvo plaukiami greitai, linksmai, su šypsena, antri šimtas kilometrų buvo turbūt patys blogiausi, nes jie apie nieką – nei pradžia, nei pabaiga, toks kaip ir viduriukas. Dar vėjai ne į tą pusę pūtė. Viskas nesisekė.
Tai buvo didžiausia kančia. Atrodė, kad sustojau. Aš įprastai plaukiau kokius 2 km/h, o ten būdavo 800 metrų, 600 metrų, kartais išvis vos ne 500 metrų per valandą. Tada pasakėm stop. Palaukiam srovės, kad ji pasikeistų.“
Pasak M.Valkevičiaus, jūra yra keistas dalykas: „Atrodo, kad bangos neša – tu šok ir plauk, bet visa jūros srovė juda atgal.“
„Tada žiūri ir galvoji – nesuprantu, aš lyg ir plaukiu, o šalia plaukiančią baidarę, kuri naviguoja, tiesiog pasuku galvą ir matau, kur plaukti, vėjas neša pirmyn. Aš žiūriu – baidarė plaukia atbulomis. Tai tada pradėjau galvoti, ką aš čia veikiu. Aš čia vietoje stoviu, – pasakojo pašnekovas.
– Tai va, pirmąją savaitę apsičiupinėjome, apsižiūrėjome, o antroji savaitė buvo visiška psichologinė trauma. Taip pat ji dar buvo prie Švedijos krantų, ten vanduo – beprotiškai šaltas. Gal buvo 13 laipsnių. Aš lipau į laivą, kad sušilčiau, nes visas drebėjau, o pirmąją dieną į laivą buvau įlipęs tik vieną kartą.
Buvau visas drebantis, komanda davė sriubos, bet aš niekaip negalėjau atšilti, kuo vanduo toliau nuo kranto, tuo jis dar šaltesnis. O trečios savaitės pradžioje pajutau, kad vanduo jau normalus, nes galima rečiau lipti į laivą, tik jau jėgos nebebuvo tokios geros, tai įlipdavau kokius 4 kartus per dieną pavalgyti, atsikvėpti.
Antroji savaitė buvo visiška psichologinė trauma.
Gryno plaukimo per dieną būdavo 12–13 valandų, dar įterpkime pertraukas, tarkime – kokios dvi valandos, tada jau 15 valandų, dar prieš įlipdamas valandą ar dvi ruošiesi, išlipęs, kol išsiplauni aprangą, tai miegui beveik ir nelikdavo laiko. Aš dar ten dienoraštį rašydavau, nueidavau miegoti 1.30 val. Keldavomės apie 5 val.“
M.Valkevičius pasakojo, kad laivas, kuriame miegodavo, naktimis šiek tiek nudreifuodavo, todėl reikėdavo vykti iki nuplaukto taško.
„Kapitonas užkuria variklį ir sako: „Iki taško – valanda“. Ir aš per tą valandą turiu pavalgyti, nueiti į tualetą. Jis atplaukia į tą tašką ir sako: „Mes jau taške, šokam į vandenį“, – dalijosi lietuvis.
– Vienu metu jūroje buvo audra. Kapitonas sakė, kad naktį truputį palis, o laivas tada visaip sukosi. Reikėjo miegoti, ilsėtis, nes rytoj jau reikia plaukti, o laivas visaip vartaliojasi. Visų akys didelės. Kapitonas ramino, bet naktį mus toli nunešė. Ryte mes iki taško plaukėme 4 valandas.
Tas nukeliavimas iki taško, kur pabaigei, yra labai sudėtingas. Netgi ir pietų pertrauka, jeigu, tarkime, ji būdavo ilgesnė, tiesiog nebenorėdavau lipti į tą vandenį. Užtrunki valandą, o per tą valandą nuneša srovė. Tada vėl turi grįžti į tą vietą.“
M.Valkevičius dalijosi, kad laikas trečią savaitę jam tarsi išvis sustojo.
„Reikėdavo po 12–13 val. žiūrėti į vandenį, kur ten beveik nieko ir nematai. Aš per visą laiką pamačiau tik dvi žuvis, mačiau daug medūzų – prie vieno kranto ir prie kito, viduryje nelabai jų yra, tada pasuki galvą – baidarė. Visą dieną matai tik tą vaizdą, – kalbėjo lietuvis.
– Aš per tą laiką bandžiau su savimi dirbti – apmąsčiau visą gyvenimą, apmąsčiau praeitį, apmąsčiau, kas galėtų būti ateityje, vis galvodavau apie finišą. Aš visada sau leidžiu matyti akimirką, kai finišuosiu, ką bedaryčiau, ką besvajočiau. Tai tarsi motyvacija, kad va – dar vieną dieną duok sau, dar vieną dieną.
Aš per tą laiką bandžiau su savimi dirbti.
Atsimenu, net ir komanda namo pradėjo norėti, sakė, kad lipčiau lauk. Vienas baidarininkas šalia tavęs plaukia ir sako: „Einu miegoti, pailsėsiu iki vakaro“, o tada tu galvoji – ir aš norėčiau.
Primename, kad M.Valkevičių kelionės metu lydėjo laivas ir baidarė.
Susidūrė su didžiausia baime
Pasakodamas apie sekmadienį pasibaigusią kelionę, M.Valkevičius prisiminė ir vieną netikėčiausių momentų jūroje.
„Aš sakiau, kad mano didžiausia baimė – sutikti povandeninį laivą, o kapitonas sakė, kad tai teoriškai neįmanoma. O aš maniau, kad gal yra tokia galimybė, jis – neįmanoma, nes pats niekada nebuvo matęs. Ir staiga vieną dieną – povandeninis laivas, tai buvo rusų laivas, – savo patirtimi stebėjosi pašnekovas.
– Mes plaukėme į savo tašką, nes naktį mus nudreifavo, tada iki taško buvo likę gal 20 min. Kapitonas sakė eiti rengtis, tai aš galvojau apsirengsiu, nueisiu į tualetą. Būnu tualete, o ten – toks mažas langelis, žiūriu pro jį – kas čia dabar? Žiūriu ir nesuprantu. Negali būti, visi sakė, kad negali būti. Visi persisvėrė per bortą ir žiūri. Sakau – negi čia tai, ką aš galvoju.
Pagalvojau, kad dabar mums tai tikrai šakės.
Tada iš to laivo pasižiūrėti į mus išlindo jūreivis. Pagalvojau, kad dabar mums tai tikrai šakės. Pagalvojau, kaip išvis jūroje gali matytis povandeninis laivas.
Aš iškart nufilmavau, įkėliau į „storius“. Galvojau, jeigu kas man nutiks, tai bent žinos, nuo ko. Šiaip išsigandau, galvojau, kad neįmanoma. Bet va, įmanoma, pasirodo. Kapitonas sakė, kad per 40 metų jis nė karto nematė povandeninio laivo, tik prieplaukose. Ten normalu matyti laivą, bet jūroje...“
M.Valkevičiaus teigimu, jį povandeninis laivas privertė ne juokais sunerimti, tačiau viskas baigėsi sėkmingai – netrukus lietuvis pasiekė Lietuvos krantus – sekmadienį jis buvo pasitiktas Palangoje.
Visą pokalbį su M.Valkevičiumi galite rasti čia:
