Prieš 5-erius metus, per visuotinį karantiną – „lockdowną“, kai iš Lietuvos negalėjai niekur nosies iškišti, pasirinkau keliauti dar nauju „Camino Lituano“ keliu, per 20 dienų nukeliavau nuo Žagarės iki Lazdijų – 500 km pėsčiomis, vienas.
Norėjosi pratęsti piligrimų kelią per Lenkiją, palyginti lietuvišką ir lenkiškus kelius, todėl pasirinkau „Camino Polaco“ kelią, vedantį per visą Lenkiją, apie 900 km nuo sienos su Lietuva iki Vokietijos. Šįkart pasirinkau dviratį.
Mano kelionės maršrutas: Lazdijai–Seinai–Suvalkai–Alėcka–Gižyckas–Kentšynas–Biskupecas–Olštynas–Ostruda–Ylava–Brodnica–Torunė–Inovroclavas–Mogilnas–Gnieznas–Kostšynas–Sremas–Gloguvas–Chocianuvas–Boleslavecas–Liubanis–Zgoželecas.
Pasakojimas nebūtų žaismingas, jeigu ne pati kelionės pabaiga. Po dviejų savaičių, baigęs žygį, sėdau į traukinį, važiuojanti iš Zgoželeco į Varšuvą, tačiau nebebuvo dviračiams skirtų bilietų. Maniau, nusipirksiu traukinyje, deja.
Atsisveikinęs visam laikui, su ašaromis akyse nuvažiavau.
Palydovas, sąžiningai vykdantis savo pareigas, buvo kategoriškas: privalai išlipti su dviračiu arba jį iškelti pirmoje pasitaikiusioje stotelėje. Nepaklusus grasino kviesti policiją ir t. t.
Teko nusileisti – pabučiavau ištikimą palydovą dviratį ir, atsisveikinęs visam laikui, su ašaromis akyse nuvažiavau. Matydami nelankstų palydovo elgesį keleiviai pasipiktino, ėmė skubomis skambinti draugams, o jie – stoties apsaugai.
Jau toliau važiuojant sužinojau, kad Venglinece, esančiame už 28 km nuo Vokietijos sienos, dviratis bus saugomas savaitę, vėliau – kaip Dievas duos.
Tikrai nesitikėjau, kad dviratis gali sugrįžti namo, todėl mąsčiau, kodėl visą kelią pasitaikydavę geri, visuomet pasiruošę padėti žmonės pabaigoje mane apleido. Visgi, jeigu tai nebūtų įvykę, nebūtų šio pasakojimo, tačiau apie viską nuo pradžių.
Susikroviau daiktus į dviračio krepšius, pasiėmiau palapinę, miegmaišį, kitus stovyklavimui reikalingus daiktus ir, nusipirkęs bilietą autobusui į Lazdijus, liepos 8 dieną išvykau su mintimi: ar žinai, į ką įsivėlei? Pernakvojęs pas draugą Lazdijuose, ryte pradėjau paskutinį lietuviško kelio etapą Lazdijai–Seinai.
Pradžia – gera, žymėjimas puikus, sieną kertu su patikra, jau ir ant lauko kelių stovi pasieniečiai. Mane pasveikino lenkiškai svetingas lietus. Krasnagrūdos Č.Milošo centro muziejininkas Emilis siūlė perlaukti liūtį ir kavinėje atsigerti kavos. Sakiau, kad jeigu tokiu principu keliausiu, tai toli nenuvažiuosiu.
Lietuviškame kelyje buvo sunkių etapų, bet tokių nepamenu.
Ima lietis gausios vandensruvos, jau nepadeda nei skraistė... Keliukas nusuka į pamiškę ir rodo, kad reikia drožti per brūzgynus, kažkada suartą miško jaunuolyną, tenka lįsti per dvejas tinklines tvoras nuo žvėrių. Tiesa, jos praardytos, bet su apkrautu dviračiu pralysti tiesiog neįmanoma. Lietuviškame kelyje buvo sunkių etapų, bet tokių nepamenu.
Besibraunant per šį ruožą, vos nepamečiau sušlapusių kelnių, susiplėšiau į šakas lietaus skraistę ir galvoju: na ir nesaldus tas paskutinis lietuviškas etapas. Prasiskverbiu iš miško į vieškelį, nuo lietaus pirmą dieną iš rikiuotės išėjo dviračio skaitliukas, apsinešė žvyru, nusimušė per šakas. Džiaugiuosi išvažiavęs į asfaltą ir jau iš tolo matau Seinų bažnyčios bokštus.
Aišku, tai ne Everestas ar Ramusis vandenynas.
Dienoraštyje rašiau: „Atidaviau duoklę paskutiniam „Camino Lituano“ etapui ir startavau nuo Lazdijų. Ryžausi leistis su dviračiu „Camino Polaco“ per visą Lenkiją. Aišku, tai ne Everestas ar Ramusis vandenynas, tačiau per pirmąją dieną taip išskalbė, kad vos numyniau iki Suvalkų. Apnakvindino parapijos namuose, tai nors prasidžiovinau daiktus. Šiandien panašus orelis laukia, tačiau esu optimistas, tik pačiam įdomu, iki kur aš pasieksiu?“
Antra diena nutarė rimtai išbandyti mano pasiryžimą. Minu, pliaupia liūtis; važiuoja mototuristai, sveikinasi keldami ranką ir man pasidaro šilčiau, imu ir garsiai užtraukiu „Ant kalno mūrai“, tai suteikia jėgų numinti iki Alėckos.
Kai „įlipau“ į senjoro amžių, išsikėliau tikslą per dieną įveikti 60 km.
Prisimenu garsią E.Ostapenkos daina „Dviratukas“... Kelininkai, sulindę į mašinas, plėšia dūmą ir galvoja: kas gi tą nabagą iš namų išvarė? Kuomet prieš 20 metų keliavau aplink Lietuvą, numindavau po 100 km, o dabar, kai „įlipau“ į senjoro amžių, išsikėliau tikslą per dieną įveikti 60 km, neturėdamas nei sportinės formos, nei sveikuoliško sudėjimo.
Šiandien „Broliai myžniai“ manęs pagailėjo, netgi prie Šv. Vaitiekaus mirties vietos Gižycke nudžiugino saulė. „Camino Polaco“ markiruotė, lyginant su lietuvišku, prasta, reikia visą laiką žiūrėti į telefoną. Tai nesivarginu, minu pagal žemėlapį. Lenkai pagrindinius kelius susitvarkė, dabar kibo į šalutinius, tai visur – remonto darbai. Net sunkiasvoriai nuvažiuoja nuo kelio.
Važiuoju, vienoje kelio pusėje – kviečių, o kitoje – pupų laukas, testuoju, ar prinokę. Jaučiuosi, lyg „kvietinė boba“, o kartu ir „pupų dėdė“. Užsuku į gyvūnų prieglaudą, čia laikomi beglobiai šunys ir katės. Daug mielų akių mačiau, bet buvo ir piktų. Gera diena, kai nelyja. Aplankiau daug pilių, gotikinių bažnyčių. Smagu, nors ir ne žvirbliui špygą rodyti, minti vis vien reikia. „Camino Polaco“ tęsiasi.
Penkta diena Lenkijoje. Nakvynė palapinėje prie ežero su gervių orkestru įkvepia keliauti toliau. Dviratis džeržga, sanariai braška, tačiau po truputį judu į priekį. Ko tik pakelėse neaptinku, tačiau rasti pistoletą su jame užstrigusia kulka, išskirtinis atvejis. Palikau jį kur ir gulėjo.
Matau daug mašinų sužalotų gyvūnų gaišenų, netgi elnią su ragais – kyla mintis – gal ragus pasiimti? Tačiau mano dvirka tiek apkrauta, kad į statesnes vieškelio įkalnes nulipęs jį varausi.
„Runkelis tarp runkelių, arba šešta kelionės diena minant pedalus Lenkijoje“, – tokį įrašą palieku veidaknygėje prie nuotraukos runkelių lauke. Bažnyčios kaip pilys ir viduje tviska auksu. Jau pajutau geoplatumos pokyčius – pasirodė bukų miškai. Numyniau beveik 400 km ir vis dar gyvas. Ylavoje susitikau su giminaičiais, kurių nemačiau 40 metų. Oras – geras – tai nuprausia, tai nudžiovina, svarbu, kad išlieka motyvacija judėti toliau.
„Septinta diena buvo sunki, reikės daryti poilsio dieną“, – rašau dienoraštyje. Pasikeičiau pirštines, nes senas „sudrožiau“. Netyčia įšokau į greitkelį, ten – policija. Sustojau, klausiu, kur čia nusukti į dviračių taką? Baigėsi gerai, bet vėliau teko paplušėti iki nukritimo. Miške išlakstė jau galinio rato stipinai, reikės rytoj Torunėje remontuoti. Tik 20 val. atvykau į Pamario Kovalevą, bėgdamas nuo liūties.
Ylavoje susitikau su giminaičiais, kurių nemačiau 40 metų.
„Vakar nuvažiavau 70 km – miško keliai mane „damušė“. Per 7 dienas numyniau 451 km, tai nėra daug, bet, kaip oficialiam pensininkui, ir tai neblogai. Sutikau keliaujančių lenkų dviratininkų, jie keliauja trumpomis distancijomis. Blogybė – kai sparvos pro šalmo venteliacinę angą įskrenda į vidų ir ima blaškytis... Nei pasikasysi, nei iškrapštysi. Antra blogybė – ant sėdynės prisitryniau pūsles, dar to nebuvo...“
„Aštunta diena minant per Lenkiją prasidėjo lietumi, bet baigėsi labai puikiai. Galvojau Torunėje darysiu pertrauką. Radau dviračių taisyklą, palikau keisti naują galinį ratą, nes senas išėjo iš rikiuotės.
Ateinu, klausiu, kiek kainuoja. Maksimas, Maciejus ir Janas sako: „Atėjo geras žmogus“. Sužinoję, kad iš Lietuvos su tokia griuvena keliauju, sumokėjo tuos 60 eurų. Vos neapsižliumbiau. Tai nepasilikau ilsėtis, o numyniau toliau, iki Inovroclavo. Jau – 521 km. Kelias pats pasirūpina piligrimais...“
Toliau cituoju dienoraštį: „Devinta kelionės diena. Ragauju kukurūzų burbuoles, kelias kartais atveda prie nebaigtų statyti tiltų, tenka apsisukti. Vėjas priešingas, jėgų nebėra. Privažiuoju Mogilno vienuolyną ir čia pajuntu mistinę ramybę. Nutariu, kad reikia ne tik kūnui, bet sielai poilsio – broliai kapucinai priima nakvynei.“
Vienuolynas įkurtas 1056 m. Mogilno pavadinimas aiškinamas kaip ribinė vieta, kur su naujuoju krikščionišku pasauliu susikerta senasis pagoniškas. Skaitau vienuolyno istoriją. pasak legendos, čia požemiuose užmūrytas gyvas vienuolis, kuris naktimis kartkartėmis pasirodo. Šiandien numyniau tik 32 km, o bendrai – 553 km.
Dešimta diena. Ryte pusryčiaujant „kleboniškus pusryčius“ su vienuoliu, kunigu ir dar trimis vienuolyne nakvojusiais piligrimais, klausiu jų, kaip pailsėjo? Moteris sako, kad visą naktį negalėjusi užmigti ir jautusi celėje kažką esant. Sakau, aš tai buvau pavargęs ir miegojau kaip kūdikis.
„Minu toliau. Esu tarsi transe – ne aš minu pedalus, o jie kilnoja kojas. Jau kitoks Camino žymėjimas negu buvo prieš tai. Nukastame svogūnų lauke – jų nors maišais rink. Skanauju vyšnias, žirnius ir viską, ką siūlo Kelias“.
Gnieznas – pirmoji Lenkijos sostinė, katedroje – Šv. Vaitiekaus-Adalberto karstas. Šiandien nuriedėjau 70 km ir įsipaišiau dienoraštyje 623 km. Kostšyno apžiūrėti nepajėgiau, rašiau dienoraštį ir nugriuvau į guolį.
Vienuolikta diena Lenkijos keliais. Kertu autostradas: asfaltas – kilometrų tirpdymas, o vieškelis – minčių valykla. Vežuosi ant krepšių viršaus užsikišęs šermukšnio šakelę, dėl viso pikto atbaidymo. Dienos atradimas – Kurniko pilis, kur rezidavo grafas Vladislavas Zamojskis. Įdomi figūra, buvo vienas iš pirmųjų Lenkijos gamtosaugininkų, daug keliavo. Čia gražus parkas ir garsus Lenkijoje arboretumas. Lenkai išradingi, net ant kryžiaus sugeba vėliavą pritaisyti... Esu šventų kelių kolekcionierius. Numyniau 692 km. Nakvynė palapinėje prie ežero.
Sekmadienis prasidėjo su malda įsibridus į Kšyvinio ežerą.
Dvylikta diena. Sekmadienis prasidėjo su malda įsibridus į Kšyvinio ežerą, sutinkant saulę – ypatingas jausmas. Keliauju toliau piligrimų keliu. Oras skaidrus kaip krištolas, laukuose girdžiu vienos bažnyčios varpus, greitai atsiliepia kito kaimelio bažnyčia, jos tarsi kalbasi tarpusavyje. Tik keliaujant dviračiu gali išgirsti tokią sąšauką.
Minu per mišką šalia Lešno, rodos, ir įkalnės nėra, o dviratis tarsi švininis pasidarė, nejuda ir tiek, kažkokia anomalija. Nulipu pasižiūrėti, ar nepradūriau padangos. Apsidairau, o šalia – atminimo lenta Lešno vicemerui, mirusiam šiame miške bevažiuojant dviračiu. Buvo keliautojas, kalnietis. Pagalvojau, reikia skuosti iš čia, o tai ir aš kojas užversiu.
Lešne užsukau į „Marijos radiją“, pavaišino kava, nusifotografavau su karaliaus Stanislovo Leščinskio paminklu. Velniškai kepina, dvirkos pedalo ašyje, matyt, subyrėjo guoliai, traška, braška. Tolumoje pasirodo aukštumos. Gražu Lenkijoje, kaip Lietuvoje... Numyniau 765 km. Pabaigos laukiu kaip „dembelio“ (sovietinės tarnybos armijoje pabaiga).
Pagalvojau, reikia skuosti iš čia, o tai ir aš kojas užversiu.
Įžvalgos: nors „Camino Polaco“ kelio markiruotė fragmentinė, ji dažniausiai atsiranda prieš pat miestelius, bažnyčias ar kitas piligrimines vietas, tačiau bendruomenės, ypač religinės, Lenkijoje yra labai aktyvios, Šv. Mišių metu visa bažnyčia gieda psalmes, nemurma panosėje kaip pas mus. Aktyvūs skautai, teko stebėti laidotuves Vydminuose. Visas miestelis – su vėliavomis, savanoriai – su uniformomis, su giesmėmis į paskutinę kelionę lydėjo nusipelniusį šiam kraštui žmogų.
Trylikta diena buvo nekokia, susipykau su GPS'u, nes nuvedė bala žino kur. Ėmiau vadovautis vidiniu balsu, tai tas, irgi išvien su GPS‘u, ėmė ir paklaidino viduryje baltos dienos. Stoviu vidury rapsų lauko – nei pirmyn, nei atgal. Iš vienos pusės – pelkė, iš kitos – suartas laukas. Karštis – daugiau nei 30 laipsnių, vanduo – į pabaigą. Ėmiau lenkiškai keiktis trimis aukštais, net vieversiai virš lauko nutilo. Tai piligrimui nedera, bet išsilieti, matyt, reikėjo.
Ėmiau lenkiškai keiktis trimis aukštais, net vieversiai virš lauko nutilo.
To negana, jau įšokęs į kelią ir privažiavęs miestelį, pradūriau padangą. Klijuoju padangos kamerą, lietus pliaupia, diena į pabaigą, visai beviltiškas... Staiga iš bažnyčios ateina vyrukas, pasiteirauja, kas esu ir kas nutiko? Jis padeda uždėti ratą ir kviečiasi pas save namo nakvynei. Nepavyko šiandien normos įvykdyti, tik 36 km, bet bendrai – 801 km.
Apie mano dviratį. Taisykloje jį pamatęs meistras sako: „Co to za rakieta?“ Pasakiau, kad tai ne raketa, o ukrainietiškas Charkivo gamybos dviratis „Sputnik“. Tiesa, tai žmonos mergautinis-pasoginis reikalas. Su juo 2006 m. apvažiavau aplink Lietuvą ir patekau į Lietuvos rekordų knygą.
Meistrelis pasikasė galvą ir sako: „Guolių tokiam neturėsime, teks minti iki galo, kol užsikirs pedalai.“ Taigi, dviratis ukrainietiškas – Slava Ukraini! Apie šį dviratį rašoma: „Sputnik“ dviračiai patraukia ne tik kolekcininkų ir antikvarų žinovų dėmesį. Jie tikrai važiuoja ir net įveikia nemažus atstumus. Žmonės galvoja, kaip juos sutvarkyti, kaip net patobulinti. Juk „Sputnik“ serijos charakteristikos yra gana solidžios. B-39 modifikacijos gamyba pradėta 1968 m. ir tęsėsi iki 1973 m. Šiandien Charkivo dviračių gamykla toliau veikia, bet su kitu prekės ženklu.
Su juo 2006 m. apvažiavau aplink Lietuvą ir patekau į Lietuvos rekordų knygą.
Keturiolikta diena. 5 kartus klijavau galinio rato kamerą, nes padanga jau buvo skylėta, kur ten tokiais vieškeliais, nudilo. Boleslavece radau dviračių taisyklą – šiose situacijose labai gelbėjo dirbtinis intelektas, užklausus, jis visada rasdavo išeitį. Atsirado vilties, kad finišą pasieksiu, o tai jau galvoje sukosi mintis apie kapituliaciją.
Jau matosi kalnai, čia – Žemutinė Silezija. Atvažiuoju pavakary į Novogrodzeco miestelį prie bažnyčios. Kažkas paklausė, iš kur keliauju. Tai po Šv. Mišių visa bažnyčia jau žinojo, kad iš Vilniaus atvyko piligrimas, sprendė, kas priims nakvynei. Jau nuvažiavau 851 km, rytoj – paskutiniai 36 km. Lenkai svetingi, ypač gerbia piligrimus.
Novogrodzeco miestelyje nakvojau pas ponus Malgorzata ir Adamą Sudołus. Atsisveikinant paprašiau į kelionės dienoraštį įrašyti palinkėjimą. Atverčiu savo knygelę, o ten įdėta dar 100 zlotų, aš net išsižiojau iš nuostabos! Sakau, aš jums turiu sumokėti už vakarienę, nakvynę, pusryčius, o jie – ne, sako, mes džiaugiamės galėdami tau padėti, nes piligrimas į namus – Dievas į namus.
Paskutinė, penkiolikta, kelionės „Camino Polaco“ keliu diena. Per 223 val. 7 min. dviračiu numinta 877 km, per dieną vidutiniškai po 60 km. Išleidau palyginti nemažai – 784 eurus, panašiai, kiek ir sukoriau kilometrų.
Per 223 val. 7 min. dviračiu numinta 877 km.
Buvo net trys dviračio remontai, bet Zgoželecą pasiekiau, tai riba su Vokietija. Čia baigiasi „Camino Polaco“–Droga Wielkopolska–Droga Dolnośląska piligriminis kelias.
Dvi nakvynės buvo palapinėje, dvi – priglaudė bažnyčia, dvi – pas žmones, kitos – viešbučiuose, hosteliuose ar nakvynės namuose. Mano žygis – tai ne Australijos dykuma, jokio žygdarbio čia nėra, bet iššūkis sau buvo nemažas.
Numečiau tik 8 kg, rezervo tam turėjau daugiau. Išgaravo visi nugaros, kojų, rankų sąnarių skausmai, pasijaučiau kur kas tvirtesnis negu prieš išvykdamas.
Važiuoju traukinyje iš Zgoželeco į Varšuvą vienas, išlaipino mano ištikimą dviratį: neturi jam bilieto – arba išlipk, arba palik dviratį. Išvakarėse skambinau į informaciją, sako, bandykite pirkti bilietą kitai dienai arba keliaukite per Vroclavo miestą. Reikėjo nuimti nors ratus, tuomet dviratis būtų buvęs kaip bagažas.
Daug gerų žmonių keliaudamas per Lenkiją sutikau, bet yra ir gerai atliekančių savo darbą palydovų. Liūdna pabaiga, nors žmona Inesa kelis kartus sakė, kai dviratis sugedęs buvo, palik tu jį. Taip ir nutiko, tik ne savo valia palikau. Piligrimystėje tenka ką nors ir aukoti.
Sutiko atvežti misionieriškais tikslais keliaujantis ir į jų parapiją atvykęs kunigas iš Brazilijos.
Liepos 25 d. – šiandien – Šv. Jokūbo diena, koks sutapimas, mano šeima mane pasveikino su sugrįžmu iš piligrimystės Lenkijoje minant dviratį ir padovanojo puikiai kelionę atspindinčią dovaną – didelį paveikslą, kur esu įsiamžinęs nuotraukose. Prisiminiau ir savo senelį, juk jis buvo Jokūbas!
Pasižiūriu į telefoną, o mano geradariai Malgorzata ir Adamas, pas kuriuos nakvojau, siunčia žinutę, kad mano dviratį į Seinus sutiko atvežti misionieriškais tikslais keliaujantis ir į jų parapiją atvykęs kunigas iš Brazilijos.
Piligrimas grįžo, o jo lazda dar keliauja... Skambinu jaunystės draugui, „kelpšiečiui“ Liūtui-Valdemarui iš Lazdijų, ar negalėtų prigriebti dviračio ir įdėti į maršrutinį autobusą? Jis mielai sutinka, ir štai, man sugrįžus, lygiai po savaitės, dviratis jau Vilniuje!
Neįtikėtina dviračio kelionė namo, kurį traukinio palydovas prieš savaitę liepė palikti už Zgoželeco, nes neturėjau jam bilieto. Nuoširdi padėka viems Lenkijos ir Lietuvos žmonėms, kurie padėjo mano dviračiui-piligrimui sugrįžti namo! Nereikėjo nei didelių pastangų, nei išskirtinių manifestacijų – Kelias pats dviratį išsaugojo.
Surįžta palikti gyvūnai, bet kad sugrįžtų dviratis, to negirdėjau! Iki ašarų esu dėkingas ponams Sudołams, Gabrielai, Tadeuszui, kunigams Pawelui, Zbignevui ir aišku Valdemarui. Tesaugo Jus Visagalis Kelias! Dar visą savaitę sapnavau, kad minu dviratį nežinomais keliais, tačiau jis jau namie... Čia jau ir kelionės taškas.
