Planuota stotelė – Mikumio nacionalinis parkas
Pirmoji mūsų stotelė – Zanzibaro sala, ta pati, kuri kvepia prieskoniais ir jūros druska. O iš jos – skrydis į žemyninę Tanzaniją, kur mūsų laukė Mikumio nacionalinis parkas. Jis įsikūręs tarp Uluguru kalnų, ketvirtas pagal dydį šalyje, ir, kaip mums sakė, vienas labiausiai pritaikytų turistams. Bet, kaip paaiškėjo vėliau, Tanzanijoje „pritaikyta turistams“ gali reikšti visai ką kita, nei mes įsivaizduojame.
Kaip paaiškėjo vėliau, Tanzanijoje „pritaikyta turistams“ gali reikšti visai ką kita.
Kelionę suorganizavome dar Lietuvoje. Kainos – ne iš pigiųjų: vietiniu lėktuvu – nuo 400 eurų žmogui iš Zanzibaro. Bet mes rinkomės ne pigiausią, o saugiausią variantą, už ką dėkoju lietuvaitei Ulai, kuri viską suorganizavo nuo A iki Z.
Skrydis į džiunglių širdį
Iš viešbučio išvykome dar tamsoje, lietus pylė kaip iš kibiro. Sėdėjau automobilyje ir tyliai meldžiausi, kad skrydis į džiungles nesibaigtų delfinų stiliumi – nardymu. Zanzibaro oro uostas virto chaosu – minia žmonių, triukšmas, kažkas garsiai ginčijasi, kažkas tempia lagaminą, kažkas pardavinėja kvepalus. Atrodė, kad iš salos nori išskristi visi, net ir tie, kurie čia gimė.
