Stereotipus apie Meksiką Aistė Borjas greitai išsklaido. Pirmą kartą šalyje apsilankiusi 2012-aisiais, dar tada, kai visi laukė pasaulio pabaigos pagal majų kalendorių, ji nesitikėjo, kad šalis taps didele jos gyvenimo dalimi. Bet pasaulis nesibaigė, o priešingai – trejus metus Aistė praleido Meksikos Karibuose, o vėliau, jau puikiai pažinusi šalį ir kalbą, ji tapo kelionių organizatoriaus „Travel Planet“ kelionių vadove ir šiandien lydi lietuvius po vieną spalvingiausių pasaulio kampelių.
Meksikoje vartai gyvą istorijos vadovėlį
Kelionės su Aiste prasideda nuo sostinės Meksiko – daugiau nei 2200 metrų aukštyje įsikūrusio miesto, kuriame kolonijinė architektūra ir modernūs dangoraižiai dera tarpusavyje. Iš čia kelias veda į šiaurę – į Teotihuakano miestą, kuriame išlikusios Saulės ir Mėnulio piramidės (vienos svarbiausių archeologinių vietų Meksikoje) primena senąją civilizaciją, kadaise klestėjusią dar prieš majus.
Toliau keliautojai leidžiasi į Pueblą ir Oachaką. Čia kiekvienas kampelis alsuoja tradicijomis: turtinga virtuve, vietinių amatininkų turgeliais, kolonijiniais namais ir spalvingais festivaliais. Per Mirusiųjų dieną Oachaka tiesiog atgimsta – miestą užlieja gėlės, kaukolės, dainos ir šokiai. Kapinės tampa šventimo vieta, kur gyvenimas ir mirtis susitinka be baimės.
Pasitinka Čiapaso valstija – žaliausias Meksikos regionas, kur kalnai, kanjonai, džiunglės ir indėnų kaimeliai kuria tarsi kitą pasaulį. Čia slepiasi vienas įdomiausių Meksikos senovės miestų – Palenkė. Tai miestas, įsikūręs tankiose džiunglėse, kuriame rastas vienintelis majų karaliaus kapas. Lietuviai čia dažnai pasijaučia kaip tikri nuotykių filmų atradėjai, teigia Aistė.
Galiausiai kelionė pasiekia Jukatano pusiasalį – Karibų rojų. Čia iškyla Kampečės miestas, kuris buvo dažnai puldinėjamas piratų, garsusis Čičen Ica majų šventyklų miestas su savo brangenybe Kukulkano piramide, priskirta prie naujųjų pasaulio stebuklų. Po intensyvių pažintinių dienų Aistė keliautojus lydi ilsėtis prie jūros. Tačiau tuos, kurie planuoja į Meksiką vykti tik dėl populiarios Karibų pakrantės, perspėja, jog Meksikos širdis pulsuoja kalnuose, džiunglėse ir senoviniuose miesteliuose, o kartais ir dykumose.
Aistės širdyje ypatingą vietą užima Žemutinės Kalifornijos pusiasalis – laukinis kraštas tarp Ramiojo vandenyno ir Kalifornijos įlankos. Čia nėra masinio turizmo, tik dykumos, vandenynas ir žvaigždėmis nusėtas dangus. „Dvi savaites keliavau baidarėmis pusiasalio pakrante, miegojau laukiniuose paplūdimiuose, stebėjau šviečiantį planktoną. Plaukiant aplink šokinėjo delfinai ir banginiai.“ – prisimena ji.
Nuo kalnų miestelių iki drugelių debesų
Aistė, kelionės pabaigoje paklaususi, kuris objektas lietuviams patiko labiausiai, dažniausiai išgirsta atsakymą – San Cristóbal de las Casas. Tai kalnų miestelis, kuris kvepia šviežiai malta kava ir kakava. Akmenimis grįstos gatvelės ir indėnių moterų rankdarbiai kviečia pasivaikščioti ten be tikslo, tiesiog stebint vietinį gyvenimą.
Jei kelionė vyksta vasarį, kelionės maršrutas pasikeičia – vietoj Pueblos ir Oachakos keliautojai vyksta stebėti monarchų drugelių migracijos. Šie oranžiniai drugeliai kasmet atskrenda iš Šiaurės Amerikos į Centrinės Meksikos kalnus – daugiausia Mičoakano ir Meksiko valstijas – ir čia žiemoja. „Kai oras geras, jų ten būna tiek daug, kad atrodo, jog virš tavęs plazdena oranžinė jūra,“ – pasakoja Aistė.
Gyvenimas tarp gyvųjų ir mirusiųjų
Meksikoje kiekvienas kampelis pasakoja savo istoriją. Tačiau viena garsiausių legendų, kurią Aistė mėgsta pasakoti turistams, yra apie La Lloroną – verkiančią indėnę moterį vardu Marija, gyvenusią kolonizacijos laikais. Ji įsimyli kilmingą ispaną – santykiai, kurie tuo metu buvo laikomi visišku „tabu“. Jiems gimsta du vaikai, tačiau vieną dieną Marija sužino, kad mylimasis ketina vesti kitą, kilmingą merginą. Nevilties apimta ji nuskandina savo vaikus upėje, o vėliau, suvokusi, ką padarė, puola į vandenį ir pati. Sakoma, jog nuo tada jos dvasia klaidžioja naktimis šalia upių, ieškodama savo vaikų. Tai viena garsiausių meksikietiškų legendų, kuri paliečia tiek socialinės nelygybės temas, tiek kolonizacijos istoriją. Legenda iki šių dienų gyva mene, muzikoje ir net garsiuose filmuose, tokiuose kaip animaciniame „Pixar“ filme pavadinimu „Koko“ (filmas pasakoja apie berniuką Migelį, kuris Mirusiųjų dieną netikėtai patenka į mirusiųjų pasaulį, ieškodamas savo protėvių).
Šeimos gyvenimas Meksikoje demonstruoja pagarbą tiek mirusiems, tiek gyviesiems. Sekmadieniais šeimos susirenka kartu leisti vakarą iki išnaktų, o Mirusiųjų dieną ant altorių deda artimųjų mėgstamus patiekalus, gėrimus, nuotraukas ar net cigaretes, jei jis mėgo rūkyti. Tikima, kad mirusiojo siela anapus gyva tol, kol ji prisimenama gyvųjų pasaulyje. Meksikiečiai vertina santykius labiau nei nuomonių skirtumus – jei pokalbis įkaista palietus tam tikras kontroversiškas temas, jie tiesiog keičia temą. Santykiai jiems svarbesni už asmeninius principus, politiką ar religiją.
Meksikietiški skoniai, bet ne „Tex-Mex“
Kai europiečiai sako, kad mėgsta meksikietišką virtuvę, dažnai turi omenyje „Tex-Mex“, o tai yra amerikietiška versija. Tačiau atvykus į Meksiką pasitinka skoniai, kurie visai kitokie nei mums įprasti, pasakoja Aistė. Čia visa virtuvė sukasi aplink kukurūzą: plonos tortilijos, tamalės, enčilados pagamintos kukurūzo pagrindu. Lietuviams tokie virtuvės skoniai pradžioje atrodo neįprasti, ne visiems ir patinka.
Pasak Aistės, Meksikos negalima palikti neparagavus molės. Tai tirštas padažas iš maždaug 40 ingredientų: čili, prieskonių, riešutų, sėklų ir net šokolado. „Kai žmonės išgirsta apie šokoladą kaip vieną pagrindinių ingredientų padaže, galvoja, kad teks valgyti saldų padažą su mėsa, bet nežino, jog kakava be cukraus yra vienas karčiausių produktų pasaulyje. Padažas puikiai dera su vištiena, kiauliena ar kalakutiena,“ – sako ji.
Ir nors aštrumas tapo meksikietiškos virtuvės stereotipu, Aistė šypsosi: „Aštrūs padažai visada patiekiami atskirai. Kiekvienas pasirenka savo drąsos lygį.“
Nerašytos taisyklės prieš vykstant į Meksiką
Planuojantiems kelionę į Meksiką, Aistė pirmiausia pataria bent minimaliai išmokti kalbą, kad nepraleistumėte progų pabendrauti su vietiniais. Nors ir keli žodžiai ispanų kalba gali atverti ne vienas duris, nes angliškai kalbės ne kiekvienas. Na, o visų svarbiausia taisyklė yra tiesiog priimti tai, kad dalykai šioje šalyje dažnai vyks ne pagal planą: lėtai, neefektyviai, kartais užsidarys keliai, kartais keisis maršrutai. Tokiose situacijose svarbiausia tiesiog atsipalaiduoti, leisti viskam vykti meksikietišku ritmu ir nesinervuoti dėl smulkmenų.
