Iš Ekvadoro į Peru važiuojame tiesioginiu autobusu. Jis sustoja prie vienos „emigracion“ gauti išvykimo štampą, o vėliau jau Peru pusėje sustoja įvykimo antspaudui. Ir čia jau pirmasis epizodas su išpindėjusiais nuo turizmo vietiniais. Ne apie pareigūnus šį kartą, kurie buvo labai paslaugūs, atrodė laimingi ir patenkinti savo darbu ir šia diena. Taigi, sėdi sau koridoriuje peruietis, pro kurį neišvengiamai praeina visi pro čia atvykstantys ir išvykstantys iš šalies turistai, ir rėkia į visas puses, kad keičia pinigus. Jam antrina vaikštantis kolega, kuris apie šias paslaugas primena ir laukiant eilėje prie pasieniečio langelio.
Įvažiuoti į Peru tik su amerikietiškais pinigais nebus labai gerai, reikia bent keleto solių (Peru piniginis vienetas, liet. „saulė(s)“). Tai ir klausiu aš tų keitėjų, kokiu kursu šie pakeistų dolerius. “du ir šešiasdešimt” (2,60) – atsako vienas. Kursas, kaip ir visur “ant sienos”, tikrai prastas. Bankai moka bent po 2,70 solių už dolerį. Po kelių minučių, kai jau turiu peru štampą pase, tiesiu dvidešimt amerikietiškų pinigų sėdinčiam prie savo stalelio. Jis daug nedvejojęs duoda man 40 saulių su keliais sentimais, o jo draugas staiga pradeda mane skubinti eiti į autobusą, rūpinasi, matai, kad greičiau dingčiau apgautas visas nuo galvos iki kojų. Niekur neskubu. Po klausimo, kokiu kursu jie čia ap(si)skaičiuoja, šis kalkuliatoriuje sumaigo „2,06“. Ir būdamas visai tikras savo teisumu, siūlosi net atgal grąžinti mano dolerius, jei man čia taip viskas nepatinka. Galų gale likau apgautas savo noru, nes žinojau, kad ten, kur mane išleis, būtinai reikės solių taksi ir autobusui toliau. Tai buvau vienintelis, kažką supratęs, nes persigandusios ir ispaniškai vos porą žodžių išlemenančios britės išsikeitė kur kas daugiau pinigų. Net nesuprato, kiek čia ką tik tiems dviems šūdžiams padovanojo.
Antrasis epizodas. Po penkiolikos minučių autobusas mus išleidžia Tumbes. Pirmame normaliame miestelyje, pačioje Peru šiaurėje. Prisistato bent penki turistų apgaudinėtojai, kurie siūlo visokiausių transporto priemonių nuo čia pat esančios Mankoros iki tolimos sostinės Limos. Galų gale išsiaiškinam, kad siūlo už 30 solių (12 USD, jei valiutos keitėjai neapgauna) per galvą vykti su autobusiuku į mums reikiamą Mankorą. Čia net britės įžvelgė klastą. Pamatę, kad nieko nepavyks, pradeda siūlyti pakeisti pinigus, vėliau siūlo viešbučius ir galiausiai taksi – atrodo, turi viską, ko gali reikėti turistui. Neapsikentęs paklausiau, ar turi turą iki Maču Pikču. „Taip, ir šitą galiu pasiūlyti“ – atsako vienas. Nors turistų labiausiai lankoma vieta yra už kelių tūkstančių kilometrų. Būtų juokinga, jei ne graudu, kaip jie tavyje mato tik pinigus ir tikisi, kad būsi eilinis kvailys, kuris atostogauja ir dėl to daug negalvodamas ir „taupydamas brangų atostogų laiką“ pakimba ant bet ko, kaip durna žuvis ant sulenkto vielos gabalo.
Galiausiai su būriu viską siūlančių „draugelių“ išeinam į gatvę, susistabdom pirmą moto-taksi. Sutariam kainą – du soliai. Eglė dar pasitikslina, kad tai kaina abiems, o vairuotojas tik linksi šypsodamasis, kad jis, o ne jo konkurentas, kurių čia apsčiai, gavo klientus. Visi prieš kelias minutes bandę visais būdais apgauti griebiasi šiaudo ir dar bando įsiūlyti aplink stovinčius savuosius moto-taksi, bet mes renkamės sustabdytą ir apgavikus paliekam likusiems.
Labai aiškiai pasakome, kur mums reikia – „Į autobusų stotį iš kur važiuosime į Mankorą“. Vairuotojas, demonstruodamas „paslaugumą“, sustoja ant kampo, švilpia kažkokiam seniui, kuris tekinas atlekia iš savo „mikriuko“. Pradeda abu išsijuosę porinti, kad tiesioginio autobuso į Mankorą dabar nėra; visi išleis ant „Pan-americana“ plento, dėl to geriausiai važiuoti su „mikriuku“, kuris, matai, nuveš iki miesto. Nors įtariame iškarto, vėliau tai tik pasitvirtina – „pan-americana“ eina per patį miesto centrą ir virsta centrine miesto gatve. Vistiek kainos pasiteirauju – pradžioj sako 10, bet po beargumentinių derybų nuleidžia iki 8 solių kiekvienam. Nieko neskaitęs tikrai užkibtų, bet „Lonely Planet“ mus jau buvo apie tokius melus įspėjęs. Prašome nuvežti iki tikrosios autobusų stoties, kuri, pasirodo, vos už kelių dešimčių metrų. Ir paaiškėja, kad gerasis taksistas mus specialiai vežė aplink, kad pirma tam „mikriuko“ vairuotojui parduotų.
Tačiau istorijai su moto-taksi nebuvo lemta taip greitai baigtis. Tos pačios dvi britės, kurios važiavo kitu moto-taksi kažkaip nesusitarė kainos iškart arba kažko nesuprato ir jų vairuotojas pradeda lupti jau keturius solius. O dar po kelių minučių pradingsta su visom dešimt, net gerai nepaieškojęs grąžos. Mūsiškiam geruoliui taksistui tuomet, matyt, ateina į galvą, kad mudviejų kol kas taip ir nepavyko apsukti. Paduodu dešimt solių ir laukiu aštuonių. Šis, žinoma, neturi grąžos, ieško visur, kol galų gale randa. Tik tuomet, nusukęs kuklias, iš po beisbolo kepuraitės žvelgiančias akis, paduoda atgal tik šešias. Sako, supranti, visgi du soliai kiekvienam, o ne iš viso. Visi mūsų žodžiai apie iš anksto sutartą kainą atsimuša į jo specialiai ar natūraliai durną veidą ir grįžta žodžiais: „dos por persona“. Galėjom kalbėtis iki vakaro, bet iš galutinai neapsisprendusio svyruojančio apgaviko, netvirtai, kaip išmaldai ištiesto, delno pasiėmiau dar du man priklausančius solius ir apsisukęs nuėjau. Iš mano pusės buvo drąsu, bet teisumo jausmas buvo labai stiprus. O ir apgavikas akivaizdžiai svyravo.
Visas šis įvykis su kukliu motociklo taksistu tik parodė, kad turistų apgaudinėjimas, pradeda virsti psichoze Peru. Paprastas, dažniau su turistais susiduriančių žmonių mąstymas – „Jei kiti pasipelno, kodėl to nepadarius man“. Matyt apsukresni jau seniau užsikabino, o tokie kuklučiai-geručiai, kaip mūsų taksistas, tik dabar.
Tuo pat metu Eglei susitarti dėl mažesnės autobuso kainos taip ir nepavyko. Net visos bobutės linkčiojo mokančios po dešimt solių. Ar jie kvaili, ar visi čia susimokė taip ir liko neaišku, o mes temstant grįžom pas tą patį „mikriuko“ vairuotoją, kuriam mus norėjo atiduoti taksi.
Mankoroje jau tikimės pamatyti pigiąją Peru, kurios taip laukė mūsų piniginės ir biudžeto failas. Nė velnio. Viešbutis pasako beveik dvigubai didesnę kainą nei parašyta mūsų knygoje. „Na tiek to, gal bent pavalgysim kažką pigiai“ – raminam vienas kitą ir be pietų likusius skrandžius. Vėl tenka nusivilti. „Ceviche“ kainuoja nuo 20 iki 50 solių, kas yra beveik dvigubai brangiau nei turistiniam Ekvadore. Pasitenkinam vakariene iš „menu economico“ po aštuonias solius kiekvienam, kas vėl yra bangu. Palyginimui, dienos pietūs turėtų kainuoti penkis. Bet čia visai nieko, tokios kainos buvo parašytos lauke ant lentos, o mes alkani jas ir suplojome. Buvo tamsu, ėjom ten, kur atrodė saugu – į centrą. Šįkart niekas nieko neapgavo, viskas teisinga.
Kitą dieną viskas pajuda geresne linkme. Ryte apeiname kelis kitus hostelius, kol randame perpus pigesnį. Taigi išlaidos nakvynei artėja prie tokių, kokių tikėjomės – 12 USD kasnakt už mudu abu.
Gurgiantys skrandžiai primena apie save ir pusryčius. Nusprendžiam nusipirkti vaisių. Ir vėl. Vaisius pardavinėja vienas kioskas centre, o vėliau sutikome du pardavėjus su vėžimėliais. Visi ant turistų numindytų takų ir visi už arbūzą prašė tiek, kiek mokam Lietuvoj ir dvigubai tiek, kiek mokėjome Ekvadore.
 |
| 123rf.com nuotr./Peruietė parduoda vaisius |
Galiausiai už atkaklumą buvome apdovanoti. Daugiau nei 30 laipsnių karštyje ir saulei tvieskiant į galvas, praeiname visą miesteliūkštį. Pirmiausiai randame daugybę vietinių, pietaujančių po penkis solius (šiai šaliai normali, 1,75 USD kaina), o galiausiai randame ir pasislėpusį vietinių turgų. Čia žmonės akivaizdžiai turistus mato ne kasdien, visi šypsosi, savo prekes siūlo neįkyriai, o svarbiausiai, džiaugiasi, kai sustoji prie jų prekystalio ir sako tikrąsias kainas, kokias pasakytų ir kitam peruiečiui. Laimingi, pilnais pilvais, su arbūzu, ananasu, bananais, žirniais ir buteliu vandens rankoje grįžom į naujus namus.
Kol kas galvojame radę pigiąją Peru pusę. Ji visada bus kiek toliau nuo turistinių šlepečių numindyto kelio, bet dažniausiai pakels ūpą. Toliau planuose tik mėgautis Mankoros smėliu, saule ir bangom.
