Nuo neįžengiamų senovinių miškų gilumų iki įšalusių šventų kalnų viršūnių – tai kelios paskutinės iš tiesų nepaliestos vietos.
O paslėptose urvų gelmėse gali būti šimtai mylių tyros, dar neatrastos teritorijos.
Kai kurios iš šių vietų, pavyzdžiui, bauginanti Gangkhar Punsumo viršūnė – aukščiausias neįkopiamas kalnas pasaulyje, liko nepaliestas dėl religinių ar dvasinių priežasčių.
Tačiau tokios vietovės kaip Arkties vandenyno Gakkelio kalnagūbrio gelmės žmonėms yra tiesiog pernelyg priešiškos ir pavojingos.
Tuo metu paskutinėse tikrose Žemės laukinėse teritorijose – Antarktidoje ir Sibire – didžiuliai nežinomi regionai tebėra nepaliesti žmogaus, nepaisant dešimtmečius trukusių bandymų juos tyrinėti.
Sužinokite, kur slepiasi paslaptingiausios Žemės vietos.
Marie Byrd žemė, Antarktida
Vakarų Antarktidoje esanti Marie Byrd žemė yra vienas iš nedaugelio tikrų Terra Nullius pavyzdžių.
Pažodžiui tai reiškia „niekieno žemę“, o toks statusas reiškia, kad 620 tūkst. kvadratinių mylių, arba 1,61 mln. kvadratinių kilometrų, įšalusios teritorijos teisiškai nepriklauso jokiai valstybei.
Mokslininkai skaičiuoja, kad 99,6 proc. šios teritorijos tebėra žmogaus visiškai nepaliesta laukinė gamta. Palyginimui, visoje Antarktidoje tokių teritorijų yra apie 32 proc.
Dėl milžiniško dydžio – ši teritorija prilygsta Aliaskai – ir ekstremalių sąlygų dauguma regiono vietų niekada nebuvo aplankytos žmonių, nors tyrinėjimai vyksta jau dešimtmečius.
Vis dėlto regionas turi ir itin didelę mokslinę reikšmę.
Britų Antarkties tarnybos Kartografijos ir geografinės informacijos centro vadovas Andrew Flemingas „Daily Mail“ sakė: „Čia yra Thwaiteso ledynas, kuriam skirta didelė tarptautinė Thwaiteso ledyno bendradarbiavimo tyrimų programa. Būdamas vienas didžiausių ledynų, nutekančių nuo Vakarų Antarktidos ledo skydo, Thwaiteso ledyno ir aplinkinio ledo skydo ateities elgsena yra pasaulinės reikšmės, nes ji gali reikšmingai prisidėti prie jūros lygio kilimo.“
Šiaurės miškų kompleksas, Mianmaras
Daugiau kaip 12 tūkst. kvadratinių mylių, arba 30 tūkst. kv. kilometrų, užimantis Šiaurės miškų kompleksas yra viena paskutinių tikrų laukinių Žemės teritorijų.
Šios tankios džiunglės driekiasi kalnuotoje teritorijoje tolimiausioje Mianmaro šiaurėje, tarp Indijos ir Kinijos sienų.
Tai vienas didžiausių nepažeistų miškų plotų Pietryčių Azijoje. Skaičiuojama, kad jame yra apie 6000 rūšių, iš kurių 1500, manoma, niekur kitur neegzistuoja.
Ši vietovė ir anksčiau buvo itin nuošali, retai apgyvendinta vietinių bendruomenių, tačiau prieiga prie jos dar labiau apribota XX a. septintajame dešimtmetyje.
Mianmarą apėmus politiniams konfliktams, šalis pastaruosius 70 metų daugumai tyrėjų uždarė Šiaurės miškų kompleksą.
Tai reiškia, kad daugelis giliausių šio miško vietų vis dar nėra ištirtos.
Gangkhar Punsumas, Butanas
24 836 pėdų, arba 7550 metrų, aukščio Gangkhar Punsumas Butane, iškilęs maždaug 3000 metrų virš kaimyninių viršūnių, yra aukščiausias neįkopiamas kalnas pasaulyje.
Atšiaurūs orai, nuošali vieta ir tinkamų žemėlapių trūkumas kopimą daro sudėtingą, tačiau ne dėl to ši viršūnė liko apleista.
Į Gangkhar Punsumą negalima kopti dėl tvirtų religinių įsitikinimų.
Butano gyventojai tiki, kad kalnai yra šventi, nes jų viršūnėse gyvena dievybės.
Keli bandymai įkopti buvo surengti XX a. devintajame dešimtmetyje, tačiau alpinistai visada pasukdavo atgal iš pagarbos vietos papročiams.
1994 metais vyriausybė uždraudė kopti aukščiau nei 6000 metrų, o 2003 metais visiškai uždraudė alpinizmą šalyje.
Todėl, nors aukštesni ir mirtinesni kalnai jau buvo įveikti, Gangkhar Punsumas gali likti neįkoptas visiems laikams.
Mačapučarė, Nepalas
Šis šventasis kalnas, dėl įskilusios viršūnės dar vadinamas „Žuvies uodega“, neabejotinai yra viena mažiausiai lankytų vietų Žemėje.
Įspūdingos dvigubos viršūnės iškyla 22 943 pėdų, arba kone 7 km, aukštyje virš Anapūrnos saugomos teritorijos Šiaurės Nepale.
Pagal vietos gurungų tautos legendas, šis kalnas yra Viešpaties Šivos, vienos pagrindinių hinduizmo dievybių, buveinė.
Tai reiškia, kad per visą žmonijos istoriją kalnas liko beveik visiškai nepaliestas.
1957 metais britų ekspedicija gavo leidimą kopti į viršūnę, tačiau apsisuko likus maždaug 150 metrų iki jos, nes buvo pažadėjusi Nepalo karaliui viršūnės nepaliesti.
Nuo tada naujų leidimų kopti neišduota, o kalnas tebėra nepaliestas.
Summa Ri, Pakistano ir Kinijos siena
Tačiau ne kiekviena neįkopta viršūnė tokia liko dėl dvasinių priežasčių.
Kitos, pavyzdžiui, milžiniškos Summa Ri ir Summa Ri II, žmonėms tiesiog per pavojingos ir per sunkiai pasiekiamos. Tai aukščiausi neįkopti kalnai, į kuriuos kopti leidžiama.
Atokioje Pakistano ir Kinijos pasienio dalyje esančios viršūnės siekia atitinkamai 23 990 pėdų, arba 7312 metrų, ir 23 956 pėdų, arba 7302 metrų, aukštį. Į jas niekada nebuvo įkopta.
Nors kopti šiame regione oficialiai nedraudžiama, bandymas pasiekti viršūnę iš esmės yra beveik neįmanomas.
Politiškai jautrioje zonoje įspraustoje teritorijoje nėra kelių, takų ar bazinės stovyklos, iš kurios būtų galima pradėti žygį.
Kartu su ledynais padengtu reljefu, giliomis properšomis ir lavinų pavojumi tai reiškia, kad Summa Ri gali likti neįkopta dar daugelį metų.
Rytų Niančentangla, Tibetas
Jei manėte, kad neįkopiamų viršūnių beveik nebeliko, įspūdingas Rytų Niančentanglos kalnynas įrodys priešingai.
Maždaug 600 kilometrų ilgio ir 200 kilometrų pločio neįtikėtinai nuošalus kalnynas beveik visiškai nepaliestas žmonijos.
Šis kalnynas yra pietrytiniame Činghajaus ir Tibeto plynaukštės pakraštyje ir kartais vadinamas „Tibeto Alpėmis“.
Tačiau, priešingai nei Alpėse, didžioji dauguma šios teritorijos viršūnių tebėra neįkoptos.
Iš 164 viršūnių, aukštesnių nei 6000 metrų, net 159 dar nėra įveiktos.
Keletas Vakarų ekspedicijų ir vis daugiau vietos alpinistų dabar jau pradėjo tiesti naujus maršrutus į nepaliestas viršūnes, tačiau ieškantiems vietų, kur žmogus dar nėra žengęs, pasirinkimo čia vis dar apstu.
Gakkelio kalnagūbris, Arkties vandenynas
Tolstant nuo kalnų aukštumų, vandenynų gelmės slepia dar daugiau žmonijos nepaliestų vietų.
JAV Nacionalinė vandenynų ir atmosferos administracija skaičiuoja, kad žemėlapiuose užfiksuota tik 28,7 proc. vandenyno dugno, o žmonės tiesiogiai stebėjo vos 0,001 proc. jo teritorijos.
Vis dėlto iš visų šių nepažymėtų regionų Gakkelio kalnagūbris galbūt yra vienas sunkiausiai pasiekiamų ir įdomiausių.
Tai 1120 mylių, arba 1800 kilometrų, ilgio povandeninis vulkaninis kalnagūbris, besidriekiantis per Eurazijos baseiną Arkties vandenyne.
Nusileidžiantis į 4599–5099 metrų gylį po vandens paviršiumi, šis plyšys tarp Šiaurės Amerikos ir Eurazijos tektoninių plokščių yra viena giliausių vietų Žemėje.
Tačiau, kitaip nei Marianų įduba, Gakkelio kalnagūbrį ištisus metus dengia beveik nepramušamas jūros ledo sluoksnis.
Praėjusių metų spalį Kinijos ekspedicijai pavyko pasitelkti ledlaužius ir surengti pilotuojamą misiją į šią įdubą, tačiau iki šiol ištirta tik menka jos teritorijos dalis.
Jukatano senotai, Meksika
Geologas ir urvų tyrinėtojas Chrisas Lloydas iš Meksikos urvų tyrimų asociacijos „Daily Mail“ sakė: „Šioje planetoje nėra daug vietų, kurios iš tiesų vis dar būtų nežinomos. Urvai yra vienos iš tokių vietų.“
Ir turbūt nė viena vieta neturi didesnio naujų atradimų potencialo nei Meksikos Jukatano senotai – natūralios kalkakmenio smegduobės ir urvų sistemos, kurios buvo užlietos maždaug prieš 10 tūkst. metų.
Jukatano provincijoje yra apie 7000 senotų, o lankytojams prieinami tik 142. Tai reiškia, kad 98 proc. jų vis dar neištirti.
Kai kuriuose iš jų prieš pakylant vandens lygiui galėjo gyventi priešistorinės žmonių grupės, tačiau daugelis paslėptų gelmių dar niekada nebuvo aplankytos žmogaus.
C.Lloydas sako: „Tikriausiai senotuose dar yra bent tiek pat neištirtų vietų, kiek jau ištirta. Tai reiškia dar maždaug 1000 kilometrų požeminių praėjimų.“
Hang Son Doongas, Vietnamas
Be Meksikos senotų, dar vienas didžiulis neištirtas urvas yra Hang Son Doongas Vietname.
Manoma, kad tai didžiausias pasaulio urvas. Vien jau žemėlapiuose pažymėtos jo dalys užima 38,5 mln. kubinių metrų tūrį ir driekiasi daugiau kaip 9,4 kilometro.
Nepaisant dešimtmečius trunkančių nuoseklių tyrimų, narai vis dar randa naujų viduje pasislėpusių tunelių ir kamerų.
Net 2019 metais tyrinėtojų komanda atrado kameras, kurios urvo tūrį padidino dar 1,6 mln. kubinių metrų.
Nors pagrindinis praėjimas jau pažymėtas žemėlapiuose, ekspertai mano, kad daugelis jo požeminių upių sistemų ir šoninių praėjimų vis dar nėra kartografuoti ir ištirti.
