Ne šiaip kokio turistinio „čia jis dažnai plaukia pro šalį“, o tikro ančiasnapio – to, kuris deda kiaušinius, turi anties snapą, bebrui pavydėtiną uodegą ir yra vienas iš vos kelių žinduolių pasaulyje, galinčių paleisti nuodus. Jei gamta mėgsta paišdykauti, tai Australijoje ji tai darė su entuziazmu.
Ančiasnapio neradom. Gal ir jo laikrodis buvo susipainiojęs? Bet radom gidą, kuris bėgiojo su mumis palei upę taip nuoširdžiai, lyg būtų giminaitis tam gyvūnui. Tikrinom, žiūrėjom, bandėm – ir vis tiek nieko. Bet iš to išėjo geriausias vaistas nuo laiko juostų: daug judesio, juoko ir visai nebloga įžanga į žemyną, kuris viskuo – absoliučiai viskuo – yra „kitoks nei įprasta“.
Kur žemė senesnė nei pati istorija
Kai išgirsti, kad stovi viename seniausių pasaulio miškų, kurio istorija prasidėjo dar prieš dinozaurų išnykimą – nustembi. Tokią vieną rasite šiaurės Kvinslande. Šiam miškui daugiau nei 180 milijonų metų. Jis senesnis nei Amazonės baseinas ir vos ne vos išgyveno visas žemės kataklizmas. Kurandos turas – tai lyg tobuli turistiniai spąstai: mielas traukinukas, riedantis per kalnus ir tiltus, funikulierius, kylantis virš žalumos stogų, ir tvarkingi miško takai. Bet tai vienintelis būdas prisiliesti prie šio regiono kraštovaizdžio, kuris būtų visai neprieinamas be tokios infrastruktūros. Situaciją bando pataisyti pasivažinėjimas amfibiniu automobiliu – tokia pusiau karinė, pusiau ekspedicinė transporto priemonė, kuri vienodai gerai rieda ir per purvą, ir per vandenį. Tad taip – Kurandos turas turi tą gerai surežisuoto turistinio paketo prieskonį, bet jis veda į vietą, kuri gyva, žalia, drėgna ir sklidina tropinio kvapo.
Kai negali lyginti
Ne vieną kartą girdėjau: „Egipte „snorklinimas“ patiko labiau, nei Didžiajame Barjeriniam rife“. Negalime lyginti, bet palyginkime. Nos ką ten lyginti, Didysis barjerinis yra vienintelis toks ir taškas. Tokio dydžio (2300 km, jei konkrečiau), kad gali pamatyti daug, ir jei kažkurioje vietoje koralai ne tokie ryškūs, tai labiau vandens šilumos ir jų balimo rezultatas, nei objektyvus įvertinimas. Tuo labiau, kad ryškios spalvos irgi nėra kažkoks kokybės parametras. Didysis barjerinis rifas yra vienas biologiškai įvairiausių regionų pasaulyje. Čia gyvena apie 1,500 žuvų rūšių, 400 koralų rūšių.
Jei keliauji per pasaulį lygindamas – prarandi galimybę džiaugtis tuo, ką patiri būtent toje vietoje.
Skridome virš, plaukėme pasidabinę kostiumais nuo geliančių medūzų, sutikome vėžlį ir tikrai rekomenduoju! Ir jei kuris nors jo kampas tą dieną pasirodo mažiau spalvingas – tai ne minusas.
Uluru – kai akmuo kalba
Uluru – tai ne šiaip didelis akmuo. Tai uola, kuri giliai įsišaknijusi tiek fizinėje žemėje, tiek Australijos dvasinėje erdvėje. Anangu tauta, gyvenanti šiose vietose, tiki, kad per saulėlydį Uluru atgyja. Kad jame susitelkia protėvių dvasios – Tingaros. Fiziškai – Uluru yra 348 metrų aukščio ir apie 10 km perimetrą turinti monolito uola, stūksanti beveik žemyno centre. Ji atrodo lyg būtų atsiradusi ne iš šios žemės – ar bent jau ne iš mūsų laikų. Ir iš tikrųjų, uola susiformavo prieš daugiau nei 500 milijonų metų. Geologai gali paaiškinti jos struktūrą ir smiltainio sudėtį, bet jie nepaaiškins to jausmo, kuris kyla stovint prie jos saulėlydžio metu.
Bet kad ir kokia ypatingai stipri vieta, susitikimas čia su vietos aborigenų bendruomene sukelia nemalonius jausmus. Besileidžiant saulei prie mūsų prieina dvi aborigenės, siūlančios savo paveikslus. Mūsų gidė labia pagarbiai perduoda jų pasiūlymą, tačiau pažvelgus į moteris tik skauda širdį – atrodo ligotos ir nelaimingos.
Australijos aborigenų kultūra – viena seniausių pasaulyje, gyvuojanti daugiau nei 60 tūkstančių metų. Tai kultūra, kurioje pasaulio tvarka, žmogaus santykis su žeme ir dvasinis pasaulis susipina per sapnų laiką (Dreamtime) – pasakojimus apie pasaulio sukūrimą, perduodamus per dainas, piešinius, šokius ir ritualus. Tačiau realybė, kurioje gyvena šiuolaikiniai aborigenai, dažnai skaudi. Nuo britų kolonizacijos laikų jie buvo sistemingai stumiami iš savo žemių, netekę galimybės kalbėti savo kalbomis, auginti vaikus savo bendruomenėse (vadinamoji Pavogta karta), o jų pasaulėžiūra buvo ignoruojama ar pašiepiama. Šiandien aborigenai sudaro apie 3 proc. Australijos gyventojų, tačiau susiduria su milžiniškais socialiniais iššūkiais: trumpesne gyvenimo trukme, didesniu sergamumu, mažesniu išsilavinimo lygiu, didesniu nedarbu ir dažnesniu smurtu. Irt as pabrėžtinis senosios kultūros paminėjimas, nusileidus vietiniu skrydžiu naujame oro uoste ar nuėjus į muziejaus interneto svetainę, atrodo kiek dirbtinas ir be prasmės.
Kuris gražesnis?
1901 m., kai Australija tapo federacija, Sidnėjus ir Melburnas konkuravo dėl šalies sostinės titulo. Kad būtų išvengta įtampos, sostine buvo pasirinkta neutralus Kanberos miestas, įkurtas tarp jų dviejų.
Dabar Sidnėjus ir Melburnas konkuruoja toliau – kuris gražesnis, kur gyventi patogiau, kurio kultūrinis gyvenimas įdomesnis, kas labiau patinka turistams. Keliaujant teko ne vieną kartą išgirsti, kad anksčiau gyveno Sidnėjuje, bet persikraustė į Melburną, nes jame geriau (transporto infrastruktūra, bendruomenės ir pan.). Mums, kaip atvykėliams, labiau patiko elegantiškasis burių miestas (t.y. Sidnėjus). Taip, kad „skonio reikalas“.
Na, o Sidnėjaus ir Melburno sporto komandų fanai, nevengia vieni ant kitų pasisakyti:
– Sidnėjaus fanai Melburną vadina „sporto muziejumi“, nes Australietiško futbolo lygos fanų kultūra jiems atrodo pasenusi.
– Melburno fanai šaiposi iš Sidnėjaus stadionų tuštumos ir žemesnio lankomumo, vadindami juos „sporto desertu“.
Bet yra ir bendrystės, štai per didžiųjų Australijos gaisrų sezoną 2020 metais buvo organizuotos specialios sporto rungtynės (Bushfire Relief Match), skirtos surinkti lėšų nukentėjusiems. Sidnėjaus ir Melburno fanai, įskaitant žymių komandų rėmėjus, susivienijo šiai iniciatyvai.
Tai AC/DC ar Opera?
Kiti Australijos simboliai
Australijoje net keliai turi istoriją. Didysis vandenyno kelias – vienas jų. 240 kilometrų vaizdingo asfalto, pastatyto grįžtančių iš Pirmojo pasaulinio karo kareivių. Tai ne tik kelias palei vandenyną – tai karo aukų memorialas. Vienas didžiausių pasaulyje. Vingiai, atodangos, pakrantės uolos, jūra, kuri viską griaužia, ir garsieji Dvylika apaštalų – kalkakmenio bokštai, kurių dabar jau likę aštuoni. Bet niekas neskaičiuoja. Užtat kai kas dar prisimena seną austral serial „Visos upės teka“ ir tą vietą, kur jo pagrindinė herojė užkopė stačiomis uolomis sudužus laivui.
Koalos miega apie 20 valandų per parą. Gal todėl jos tokios ramios. Ar bent jau taip atrodo. Jos maitinasi eukaliptų lapais, kurie neturi daug maistinių medžiagų, todėl energijos pakanka tik miegui ir žiūrėjimui „pro langą“. Bet tai ir yra jų žavesys.
Vynuogynai? Australijoje jų netrūksta. Ypač pietuose. Po filokseros epidemijos, kuri XIX a. nusiaubė Europą, dalis senųjų vynmedžių išliko tik čia. Dabar Australijoje – 65 vyno regionai, auginantys daugiau nei 100 vynuogių veislių. Bet klasika čia – Shiraz ir Chardonnay. Ir kai sėdi lauko terasoje, su vaizdu į vynuogynus ir taure rankoje, supranti: ne viskas, kas toli, yra svetima.
O kaip su kengūromis? Kelias mažas sutikom – fotografuotis norėjo. Didelės – ignoravo. Matyt teks grįžti.
Vietoje epiligo
„Osom, biutiful, lavly!“ Tokių žodelių Australijoje išgirsdavome kasdien. Jau pirmųjų pusryčių (beje, australai yra tikri puikių pusryčių bei geros kavos dievai) metu padavėja taip entuziastingai džiaugėsi nemiegojusiais lietuviais, kad ta nuostabi energija liko visai kelionei.
Toli nuo visko kitoje mūsų pasaulio pusėje, saulėta ir pilna mirtinai pavojingų gyvių, gimusi iš kalėjimo ir kuriam laikui ištrynusi savo senąją kultūrą, kupina keistų personažų ir fantastiškų vaizdų. Mane ta „down under“ šalis maloniai nustebino. Suprantu, kad mačiau labai mažai ir tik pačias populiariausias vietas, tad kyla noras grįžti panaršyti daugiau.
Beje, vienas iš dažniausiai užduodamų mums klausimų (po to iš kur esame) – ar jums pas mus neatrodo brangu Australijoje? Oi ne, atvažiuokite jūs pas mus. Gal tik nekilnojamojo turto kainos anoje pusėje pasiekė kosmines aukštumas, apie tai jautė pareigą papasakoti praktiškai kiekvienas sutiktas gidas.
Australija – tai vieta, kurioje nutinka daug pirmų kartų. Pirma maudynė su medūzų kostiumu. Pirmas kartas, kai jautiesi mažas prieš uolą. Pirmas kartas, kai skrendi virš rifo ir jauti, kad po tavim – gyva planeta. O kai grįžti – lieka ne tik prisiminimai, bet ir tas keistas noras išsitraukti pasaulio žemėlapį ir pasižymėti: „čia jau buvau, bet dar ne viską pamačiau.“ – Gabrielė Štaraitė, „Travel Planet“ vadovė.
