Tas vyras (kai kurie sąmokslo teoretikai teigia, kad jis tarp mūsų tebevaikšto) jau yra negyvas (jei būtų kitaip, šiandien jam būtų 137 metai ir vargiai galėtų savarankiškai paeiti). Jis gimė čia minimoje, mano ne itin mėgstamoje, šalyje ir būdamas 18 m. atvyko į jos sostinę daryti karjeros. Vyrukas ketino įstoti į meno mokyklą ir tapti dailininku.
Deja, jam nepavyko, jis bent dukart buvo praspirtas kaip per silpnas menininkas. Ir sakydamas, deja, turiu galvoje ne tik jį, bet ir mus – tolimesni įvykiai parodė, kad jau geriau jis būtų buvęs priimtas. Kaip tai susiję su mumis? Tuoj suprasite.
Šitas nevykėlis pasiekė savo ir tiek pridirbo, kad visa Europa, įskaitant ir mus, žagsi iki šiol.
Nepriimtas į studentus tas mažaūgis (nesu tikras ar šiais visuotinio politkorektiškumo laikais šį žodį gražu vartoti, bet ir nesu girdėjęs, jog negalima) supyko ant viso pasaulio ir labiausiai – ant savo valstybės. Supyko taip, kad kurį laiką negalėjo rasti savęs – gyveno skurdžiai, vertėsi atsitiktiniais darbais ir svajojo kaip vieną dieną atkeršys visiems, kurie kalti dėl jo nesėkmių.
Tikiu, kad nevykėlių, dėl savo bėdų kaltinančių visus aplinkui, mūsų pasaulyje yra gausiau nei gausu ir jie nieko daugiau be patyčių nenusipelno, bet šis atvejis buvo kitoks. Šitas nevykėlis pasiekė savo ir tiek pridirbo, kad visa Europa, įskaitant ir mus, žagsi iki šiol.
