Su Dominyka kalbamės skirtinguose pasaulio kraštuose – aš iš Kauno, ji iš Šri Lankos. Pro jos gyvenamąją vietą tuo metu praskrieja keli traukiniai, kurių fane save laiko Dominyka, o medžiuose karstosi beždžionės, kurias ji rodo per kompiuterio kamerą: „Vakar pavogė mano bananus ir net batatą!“ – juokiasi pašnekovė.
Kalbame apie egzotišką Azijos salą – kas lietuvę čia labiausiai žavi, kas stebina ir liūdina. Taip pat aptariame skirtumus nuo gimtosios šalies, krokodilus, kokosus ir „Kokosines keliones“, patirtis su patenkintais ir nepatenkintais keliautojais, gyvenimą tarp dviejų pasaulių ir drąsą sekti savo keliu.
Kviečiame skaityti pokalbį su Šri Lankoje gyvenančia Dominyka.
– Dominyka, kaip ir kada prasidėjo jūsų kelionė į Šri Lanką? Kas jus atvedė į šią salą ir koks buvo pirmasis įspūdis, kai čia atsidūrėte?
– Viskas prasidėjo Londone. Paskutines dvi mokyklos klases baigiau Anglijoje, kur labai populiarus „gap year“ – metas, kai jaunuoliai po mokyklos išvyksta metus pakeliauti, dažniausiai į Aziją ar Lotynų Ameriką. Aš visada svajojau taip pakeliauti, bet tuo metu tam neturėjau nei finansų, nei pasiruošimo, tad planas liko tik galvoje.
Ta svajonė mane lydėjo daugelį metų. Specialiai nevažiavau į Aziją, nes žinojau: jei važiuosiu, tai su bilietu į vieną pusę ir ilgam. Tuo metu Londone jau buvau nemažai pasiekusi – dirbau rimtose korporacijose, turėjau gerą karjerą, vadovavau komandoms. Bet ateina momentas, kai supranti, kad jei neišvažiuosi dabar, nebeišvažiuosi niekada.Susidėjau daiktus, užsimečiau kuprinę ir išskridau į Tailandą su bilietu į vieną pusę.
Po Tailando keliavau po Laosą, Mianmarą, Indiją. Po Indijos turėjau trijų savaičių tarpą, prieš grįždama į Tailandą, ir prisiminiau draugės pasakojimą apie vieną gražiausių traukinių maršrutų pasaulyje – būtent Šri Lankoje. Aš esu visiška traukinių fanė, tad nusprendžiau: važiuoju.
Atvykus į Šri Lanką, pirmas įspūdis, ypač po Indijos, buvo: „Oho, kaip čia švaru.“ Aišku, dabar, čia ilgiau gyvenant, matau ir šiukšlių, bet Indijos kontekste skirtumas buvo didžiulis. Dabar, kai čia gyvenu ilgiau, tikrai matau, kad šiukšlių yra. Ypač tai pajunti, kai pabūni Lietuvoje ir grįžti į Šri Lanką — tada labai aiškiai supranti, kokia Lietuva yra švari ir nuostabi šalis.
Ir žmonės Šri Lankoje atrodė labiau atsipūtę, toks labiau „island time“ ritmas.
Ir štai čia, vos po kelių dienų, susipažinau su savo būsimu (dabar jau buvusiu) vyru, šrilankiečiu. Iš pat pradžių jokių planų turėti rimtų santykių neturėjau – tiesiog susidraugavome, po to kartu keliavome, vėliau jis atvažiavo į Lietuvą. Mano planas buvo: Azija – Lietuva vasarai – Lotynų Amerika. Bet vietoj Lotynų Amerikos aš grįžau į Šri Lanką. Ir likau.
– Užsiminėte apie skirtumus tarp Šri Lankos ir Lietuvos. Kokie jie jums ryškiausi?
– Įdomu tai, kad Šri Lankos dydis beveik toks pat kaip Lietuvos – tik maždaug 300 kvadratinių kilometrų didesnė. Bet čia gyvena apie 23 milijonus žmonių. Kai pirmą kartą buvęs vyras atvažiavo į Lietuvą ir važinėjome po kaimus, jis klausė: „O kur visi žmonės?“
Skiriasi ritmas. Dauguma šrilankiečių keliasi prieš patekant saulei – apie penktą ryto. Visiškai normalu, jei kas nors paskambina septintą ryto darbo klausimais.
Visiškai normalu, jei kas nors paskambina septintą ryto darbo klausimais.
Labai ryškus tradicinės šeimos modelis: dauguma moterų rūpinasi namais ir vaikais, vyrai dirba. Nors šalis budistinė, daug žmonių budistai tiek pat, kiek mes – krikščionys: švenčia, lanko šventyklas, bet kasdieniai veiksmai nebūtinai atitinka mokymus.
Laiko supratimas – atskira tema. Jei sako „dešimt minučių“, visada klausiu: „Dešimt tikrų minučių ar dešimt šrilankietiškų?“ Nes šrilankietiškos – tai apie trisdešimt. Tada juokiuosi ir aš, ir šrilankiečiai, nes visi suprantame, jog čia gyvenu jau ilgai.
Eismas – chaotiškesnis. Šaligatvių beveik nėra, todėl ir pėstieji, ir dviratininkai, ir automobiliai dalijasi tą patį kelią. Autobusai lekia taip, tarsi būtų paskutinė gyvenimo diena. Kartais atrodo lyg filmų scenos, kai autobusas važiuoja ant dviejų ratų.
Gyvenimas paprastesnis: atsikeli, iššluoji kiemą, pasiimi kiaušinį iš kaimynų vištų, pasidarai pusryčius. Bendruomenės stiprios: kuriame name gyveni, kas kurio pusbrolis – visi žino vieni kitų reikalus, nes dažniausiai šeimos gyvena labai netoli viena kitos.
Yra dalykų, kurie mane vis dar žavi. Pavyzdžiui, laidotuvių tradicijos – visi rengiasi baltai, ne juodai. Minėjimo dieną į namus triskart per dieną atvažiuoja šimtai žmonių ir visus reikia pamaitinti. Kaimo moterys į namus ateina ketvirtą ryto gaminti, kaip vieninga komanda. Tokį bendruomeniškumą sunku pamiršti.
Tokį bendruomeniškumą sunku pamiršti.
– O kas labiausiai stebino, žavėjo, gal net kultūriškai šokiravo?
– Pirmiausia – žmonių šypsenos. Šri Lanka tikrai yra šypsenų šalis. Gali tiesiog stebėti, kiek sekundžių praeis, kol tau nusišypsos nepažįstamasis. Ir tikrai nusišypsos.
Žmonės bendrauja labai lengvai. Traukiniu, kuris važiuoja palei pakrantę, įlipa visiškai nepažįstami, o po valandos jau atrodo seni draugai.
Šri Lanka tikrai yra šypsenų šalis.
Jei tavo motoroleris vidury kelio užgęsta, prie tavęs prieina ne vienas žmogus – ateina du, trys, pradeda tarpusavyje tartis, kaip tau padėti. Tokie momentai man labai brangūs.
Dar – drambliai. Yra vietų, kur tiesiog važiuoji keliu, ir priešais pereina dramblys. Nesvarbu, kiek kartų tai matai, tai visada būna „wow“ momentas.
Kitas dalykas – šventės. Šri Lankoje švenčiamos krikščioniškos, musulmoniškos, tamilų šventės, o dar ir kiekviena pilnatis yra nedarbo diena. Per pilnatį alkoholio neparduoda, žmonės eina į šventyklas klausyti pamokslų.
Budistiniai pamokymai kartais labai filosofiniai – pavyzdžiui: „Įsivaizduok, kad nugrimzdi į vandenyno dugną, ten randi kriauklę, o toje kriauklėje — mažytė skylutė. Kokia tikimybė, kad pažiūrėjusi pro ją pamatysi pro šalį plaukiantį vėžlį?“ Maždaug tokia yra tikimybė, kad tu gimei. Tokie palyginimai tikrai įstringa.
O iš tokių kasdienių detalių – parduotuvės. Mažuose miesteliuose nėra „viskas vienoje vietoje“. Jei nori daržovių – eini į daržovių parduotuvę. Kiaušinių – į kitą. Vištienos – tik į mėsinę. Iš pradžių vargina, bet tai – jų ritmas.
Įdomu tai, kad lietuviai su Šri Lanka dažnai pajunta labai stiprų ryšį. Nežinau, ar dėl šalies dydžio, ar dėl kažko kito, bet tas ryšys egzistuoja.
Įdomu tai, kad lietuviai su Šri Lanka dažnai pajunta labai stiprų ryšį.
– Viename interviu esate sakiusi, kad „užsieniečiai čia yra matomi kiek kitaip“. Ką turėjote omenyje? Ar laikui bėgant tas požiūris keičiasi?
– Yra toks kolonijinių laikų atgarsis – užsieniečius dažnai vadina „sir“ ar „madam“, ir tai neturi nieko bendro su amžiumi. Man reikėjo labai daug laiko įkalbėti savo partnerius gidus, kad nevadintų manęs „madam“. Sakiau: mes esam partneriai, vadinkit mane Dominyka.
O šiandien nutiko labai gražus dalykas. Važiavau pirkti molinio puodo raugintiems kopūstams. Paklausiau kainos, ir pardavėjas pasakė: 140 rupijų. Tai juokingai maža kaina – mažiau nei pusė euro. Jis galėjo drąsiai pasakyti 300 ir būčiau sumokėjusi, nes tai vis tiek mažiau nei euras. Bet jis to nepadarė. Maža to, kai suskaičiavo visą likusį mano pirkinių krepšelį, suma buvo 2120 rupijų, o jis pasakė: „Du tūkstančiai.“ Dar ir nuolaidą padarė.
Mane nustebino, kad jis nepasakė „turistinės“ kainos. Pasidžiaugiau tuo garsiai, o jis atsakė: „Aš budistas.“ Sakau: „Bet juk dauguma čia budistai.“ O jis: „Taip, bet ne visi laikosi budistinių mokymų.“
Tai buvo labai šilta akimirka. Po to specialiai pirkau daugiau dalykų būtent iš jo – nes tikra kaina, pagarba ir nuoširdumas man tikrai daug reiškia.
Dar viena nudžiuginusi situacija – dažnai rytais važiuoju pirkti kokosų – geriu juos kiekvieną dieną. Jie pilni natūralių elektrolitų, labai skanu. Anksčiau pirkdavau vienoje vietoje po 200 rupijų – visada tiek pat. Čia vis tiek pigiau nei Europoje, kur kokosas kainuoja 6-7 eurus, tad dėl kainos nesuku galvos.
Kartą sustojau prie tokio mažo medinio stendo pakelėje. Paklausiau kainos sinhalų kalba (indoeuropiečių kalbų šeimai priklausanti kalba, vartojama daugiausia Šri Lankoje – red.past.), ir jis sako: „150.“ Aš net išsižiojau: „Tu man duodi tikrą kainą?“ Jis nusijuokė: „Taip. Aš žinau, kad toliau keliu prekiaujantys visada ima 200.“ Tada pasakiau: „Tai žinok – visą sezoną pirksiu pas tave. Aš kas kelias dienas imsiu po du kokosus.“
Ir čia toks įdomus dalykas: šrilankiečiai dažnai galvoja, kad jei esi baltaodis, gali mokėti daugiau. Tai natūralu, jie uždirba 100–300 eurų per mėnesį, didžioji dalis – arčiau šimto. Bet kai jauti nuoširdumą, kai tau pasako tikrą kainą – norisi grįžti. Tai paprastas žmogiškas ryšys.
Šrilankiečiai dažnai galvoja, kad jei esi baltaodis, gali mokėti daugiau.
– Nuo kokosų temos pereikime prie „Kokosinių kelionių“. Esate kelionių kuratorė ir turite savo verslą. Kaip gimė ši idėja?
– Idėja gimė meditacijoje. Tuo metu buvau Meksikoje, trijų savaičių jogos kursuose. Nuolat galvojau, ką noriu daryti toliau. Buvau dirbusi korporacijose, turėjau nuostabių komandų, daug patirties tiek Anglijoje, tiek Lietuvoje, bet tai nebuvo veikla, nuo kurios dainuotų širdis.
Svarsčiau įvairias idėjas – net galvojau apie drabužių liniją, nes Šri Lankoje galima pasisiūti puikių drabužių. Čia siuvami net tokie prekių ženklai kaip „Victoria’s Secret“, Beyoncé linijos drabužiai, „Ralph Lauren“, daug didelių brendų turi gamyklas būtent čia.
Tad iš pradžių turėjau tokią idėją sukurti drabužių prekių ženklą, nes man labai patinka ryškiai rengtis ir išsiskirti. Bet vėliau atėjo suvokimas: juk aš tikrai gerai moku keliauti. Kiekvienoje kelionėje visada ieškodavau įdomiausių, neatrastų vietų – kur skaniai pavalgyti, kur slepiasi vietiniai perliukai.
Atsimenu, dar 2018–2019 m. Balio saloje rasdavau tokių vietų, kur būdavome tik aš, mano buvęs vyras ir vietiniai. Tas pats buvo ir Šri Lankoje. Ypač pandemijos metu – mes ją tiesiog išvažinėjome skersai išilgai. Atrodė, kad visa sala priklauso mums. Pamatėme neįtikėtinai daug.
Tada pagalvojau: juk galėčiau organizuoti keliones žmonėms. Man tai labai patinka, o meilė Šri Lankai – tikrai didžiulė. Esu buvusi Meksikoje, Indijoje, Tailande – visur patiko, bet visą laiką traukė atgal į Šri Lanką. Norėjau pasidalyti tuo grožiu su kitais.
Aš labai tikiu Visatos ženklais. Ir štai – po dviejų dienų po gimusios idėjos organizuoti keliones važiuojame motoroleriu, vežu vieną merginą pietų. Rodau jai vietas: kur geriausi takos, kur rasti tuščią paplūdimį. O ji man sako: „Žinai, tu būtum labai gera kelionių organizatorė.“ Ir aš pagalvojau – štai ženklas!
Grįžusi į Šri Lanką pradėjau gauti užsakymus ir ėmiau organizuoti keliones. Labai džiaugiuosi, kaip viskas klostosi, ir kad atradau puikius partnerius visoje šalyje. Jie padeda parodyti Šri Lanką kitaip. Taip, yra daug agentūrų, yra žmonių, kurie gali sudėlioti maršrutus, bet mano tikslas – išgirsti kiekvieno žmogaus istoriją: ko jis nori, ką tikisi patirti, ko galbūt bijo. Ir tada sukurti kelionę būtent jam. Todėl save ir vadinu kuratore.
Taip, yra daug agentūrų, yra žmonių, kurie gali sudėlioti maršrutus, bet mano tikslas – išgirsti kiekvieno žmogaus istoriją.
Noriu žmonėms parodyti ne tik „Instagram“ matomas vietas, bet ir tokią Šri Lanką, kur kartais jautiesi lyg būtum vienintelis turistas. Tai mano vienas svarbiausių tikslų.
– Minėjote, kad Šri Lanką esate išvažinėjusi skersai išilgai. Kokios vietos jums pačiai mieliausios?
– Įdomu tai, kad suprantu žmones, kurie atvyksta čia dviem savaitėms – jie nori pamatyti garsiausius, ikoniškus objektus: devynių arkų tiltą, Sigirijos uolą. Tai dalykai, dėl kurių Šri Lanka ir išgarsėjo, jie saugomi UNESCO. Jie tikrai nuostabūs.
Man asmeniškai labiausiai patinka važiuoti ten, kur nėra kitų „baltašiknių“ turistų. Įdomiausia būna ten, kur yra kaimeliai, vietinių gyvenimas. Labai įdomu buvo keliauti į Šri Lankos šiaurę. Šalyje trisdešimt šešerius metus vyko pilietinis karas, pasibaigęs 2009-aisiais, todėl šiaurė turi savitą atmosferą.
Man asmeniškai labiausiai patinka važiuoti ten, kur nėra kitų „baltašiknių“ turistų.
Visų pirma, Šri Lankoje daugiausia gyvena budistai sinhala. Centre gyvena daugiau tamilų, nes juos dar britų kolonizatoriai buvo atvežę iš Tamilnado Indijoje dirbti arbatos plantacijose. Šiaurėje tamilų taip pat labai daug, todėl nuvažiavus ten jautiesi lyg visai kitoje šalyje: indiškos radijo stotys, kitoks maistas, visiškai kitoks vaibas.
Su drauge kartą važiavome viena siaura gatve – abi blondinės, keliaujančios automobiliu, bet aš vairavau, kas iš tikrųjų nėra norma – dažniausiai turistai yra vežiojami taksistų. Vietiniams buvome didžiulė retenybė, visi mus smalsiai stebėjo. Namai ten spalvoti, autentiški. Tai tokios vietos, kurias tikrai verta pamatyti, jei į Šri Lanką grįžti antrą ar trečią kartą ir turi daugiau laiko. Gal pirmą kartą atvykę turistai ten ir nevažiuoja, bet turint laiko – labai rekomenduočiau.
Šiaurėje mane ypač sukrėtė pamatyti karo palikti pėdsakai: namai su kulkų žymėmis, apleisti pastatai, daug kolonijinių namų, kurių iki šiol niekas neatstatė. Tai tikrai įdomi, kitokia šalies dalis. Nevadinčiau jos mėgstamiausia, bet ji – viena įdomiausių.
Šiaurėje mane ypač sukrėtė pamatyti karo palikti pėdsakai.
O mano mėgstamiausia vieta turbūt yra „Knuckles – Knuckles Range“ regioninis parkas. Ten tikrai rekomenduoju eiti tik su gidu: vienam ten keliauti būtų labai sunku, be to, gidai žino geriausius maršrutus. Aš pirmą kartą ten nuvažiavau per pandemiją ir tai buvo vienas iš tų „wow“ momentų.
Aš net nesitikėjau, kad gali būti taip gražu. Ten – kaskadinės ryžių terasos, kalnai, palmės, tokia žaluma… Ir svarbiausia – beveik nepaliesta turizmo. Yra keletas viešbučių, bet tik tiek: labai nedaug vakarietiškumo, tik jo kruopelytės.
Pietvakarių pusėje, kur aš gyvenu, viskas kitaip. Man patinka čia gyventi, nes galiu bet kurią akimirką išvažiuoti iš namų ir nusipirkti burgerių, bulvyčių, itališkos picos su rūkytu sūriu, mozzarella ar burrata – ko tik nori. Gyvenant čia šešis mėnesius juk nevalgysi ryžių su kariu kiekvieną dieną.
Bet kartu labai gera nuvažiuoti ten, kur vis dar yra ta tikroji, autentiška Šri Lanka – būtent dėl ko mes į Aziją ir keliaujame: pajusti skirtumą. O ten jis tikrai jaučiasi.
Bet kartu labai gera nuvažiuoti ten, kur vis dar yra ta tikroji, autentiška Šri Lanka – būtent dėl ko mes į Aziją ir keliaujame: pajusti skirtumą.
– Koks keliautojas labiausiai čia atranda save – nuotykių ieškotojas, poilsiautojas ar dvasinės ramybės ieškantis žmogus?
– Visi, kuriuos paminėjote. Viskas priklauso nuo to, ko žmogus nori – ką jis nori rasti, tą ir ras.
Yra nuostabių meditacijos centrų, ypač centrinėje Šri Lankoje, kalnuose. Paprastos, bet įspūdingos vietos. Yra ir Vipasanos meditacijos centrų. Pietų ir pietvakarių pusėje gausu jogos studijų, atsirado net reformer pilates (Mankšta, atliekama su specialiu „Reformer“ treniruokliu, kurio sistema leidžia reguliuoti pasipriešinimą spyruoklėmis ir diržais – red.past.) užsiėmimai.
Jeigu norisi nuotykių – prašom: banglentės, bangos, kriokliai, kalnai. Kiek nori nuotykių, tiek jų ir gali gauti.
Jeigu norisi atradimų ir autentiškumo – galima apsistoti net molio namelyje. Turiu vieną nerealią vietą: nameliai pastatyti iš molio, be sienų, o tu miegi ant čiužinio po tinkleliu. Patirtis – lyg miegotum džiunglių viduryje, bet saugiai.
Iš tikrųjų ten išvis nėra sienų — tie molio nameliai stovi ant ežero kranto. Nuostabios vietos. Šri Lankoje apskritai pilna unikalių apgyvendinimo vietų: su nerealiais vaizdais, su ypatinga atmosfera, labai skirtingų.
Jei žmogus yra vadinamasis luxury keliautojas, mėgstantis prabangą, čia taip pat yra viešbučių, patekusių į Condé Nast ir kitus prestižinius žurnalus. Tokių vietų tikrai daug, jos yra „wow“ – kartais net sunku patikėti, ką matai. Aišku, jos brangesnės. Bet jei, pavyzdžiui, nori būti prie vandenyno – gali rinktis banglentininkų zoną su vakarėliais, gali rinktis jogos bendruomenes.
Gali rinktis visišką ramybę: prabangų viešbutį ant vandenyno kranto, kur aplink nieko nėra. Šri Lanka tinka visiems – viskas priklauso nuo žmogaus.
Labai įdomu tai, kad mano klientai būna visiškai skirtingi. Štai vakar atskrido pora, kuri sako: „Mes esame visą Indiją ir Tailandą patys išvažinėję, bet dabar norime, kad kas nors sudėliotų maršrutą už mus.“ Tai jiems ir darysiu visą planą. Tuo tarpu neseniai turėjau šeimą, kuri pirmą kartą važiavo į Aziją. Jiems viskas buvo nauja: beždžionės, didžiuliai varanai, buivolai ant kelio. Ir jie buvo sužavėti tiek žmonėmis, tiek vietomis, kuriose lankėsi.
Taip ir gaunu labai įvairių klientų – su skirtingais norais, svajonėmis ir užgaidomis. Pagal tai ir sudarau individualius planus.
– Ar yra buvę nepatenkintų klientų apsilankiusių Šri Lankoje?
– Taip, deja. Man labai skaudu, kai taip nutinka, nes tikrai stengiuosi sukurti nepamirštamas keliones. Esu gana pedantiška planuodama – planus sudėlioju net pagal valandas: nuo aštuntos iki dešimtos ten, tada toliau… Bet buvo žmonių, kurie pasakė: „Mes nežinojom, kad tiek ilgai važiuosim.“ O juk plane aiškiai parašyta. Tiesiog gal jie permeta akimis ir nepamato detalių, o paskui ištinka šokas.
Šri Lankoje reikia nusiteikti: jei nori pamatyti, turi važiuoti. Ir važiuoti ilgai. Šimtą kilometrų gali važiuoti tris su puse valandos – kitaip nebus, nes keliukai vingiuoti, o greitkelių yra tik du. Kai važiuoji greitkeliu, aišku, jausmas kitoks, bet jei keliauji po centrinę dalį – taip tiesiog yra.
Šri Lankoje reikia nusiteikti: jei nori pamatyti, turi važiuoti. Ir važiuoti ilgai.
Aš visada sakau: „Atsidarykite langus ir žiūrėkite į aplinką.“ Arbatos plantacijos, kriokliai, užtvankos, kaimeliai, vietiniai žmonės, buivolai… Tai yra kelionės dalis.
Taigi, tik žiūrėti ir džiaugtis tais vaizdais. Bent jau man taip.
Deja, praėjusį sausį buvo nemaloni situacija su nepatenkintais klientais. Nors iš tiesų sausis ir vasaris paprastai būna patys geriausi mėnesiai keliauti: oras tradiciškai labai geras, istoriškai tai patys sausiausi mėnesiai. Bet, pavyzdžiui, praėjusį sezoną sausį lijo beveik kasdien.
Ir buvo klientų, kurie sakė: „Mes užlipome į bokštą ir nieko nematėme.“ O ką aš galiu padaryti? Kiti sakė: „Dabar lyja, mes to nenorime.“ Tai sakau: „Gerai, štai kelios alternatyvos.“
Bet kai esi centrinėje Šri Lankoje, ji yra apie vaizdus ir gamtą. Tai nėra kaip Vilniuje – nueiti į muziejų ir smagiai praleisti lietingą dieną. Šri Lankoje, jei neini į gamtą ar nesimėgauji viešbučio ramybe, nėra taip daug ką veikti.
Aš siūlau: „Galite į arbatos plantaciją, į prieskonių sodą, į tą, į aną.“ Bet būna, kad niekas netinka. Ką aš galiu padaryti? Negaliu išrasti iš oro to, ko nėra.
Bet džiaugiuosi, kad tokių nepatenkintų klientų – labai, labai mažai. Juos galima ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti. Ir aš dėl to tikrai laiminga, nes dedu į planus labai daug širdies.
Mes net su drauge kalbėjome: „Ar negalėtum daryti visko paprasčiau?“ Gal ir galėčiau, bet man svarbu įsiklausyti į žmones – ko jie nori, ko tikisi – ir sudaryti tokį planą, kad jiems būtų nuostabu.
Kai įdedi daug širdies, o kažkam vis tiek nebūna gerai, man tikrai skauda. Nuoširdžiai. Bet paskui gaunu žinutę, kaip šią liepą nuo porelės, kuri atvyko medaus mėnesiui. Jie parašė, kad jiems tai buvo gyvenimo kelionė. Viskas, visas kažkada patirtas nuovargis ar nusivylimai – nuplaunami. Aš galvoju: kaip gerai, kaip jie džiaugiasi. Ir man vėl gera.
Kai įdedi daug širdies, o kažkam vis tiek nebūna gerai, man tikrai skauda.
– Ar verta žmogui, norinčiam pamatyti Šri Lanką, keliauti savarankiškai, ar verčiau rinktis suplanuotas keliones, su gidais?
– Galiu pasakyti taip: esu mačiusi daug planų, kuriuos žmonės susidėlioja patys. Pakalbam, jie išgirsta, kaip dirbu, ir sako: „Gerai, darysimės patys.“
Tada jie sudėlioja planą iš to, ką matė „Instagram“, „TikTok“ ar dar kur nors. Ir aš žiūriu: na taip… Jie susidėjo tai, kas populiaru. Bet gerų, tikrų vietų – tokių, kurias žino tik vietiniai ar keliautojai su patirtimi – dažniausiai nėra. O norint jas rasti, reikia labai daug ieškoti.
Aš galiu parodyti savo žemėlapį – jis pilnas žymų. Kelis kartus per sezoną išsinuomoju automobilį ir važiuoju tikrinti naujų vietų. Kartais kažkur pamatau ką nors netyčia, kartais „pri-zoom’inu“ žemėlapį ir galvoju: „O, krioklys! Reikia nuvažiuoti“.
Tokios vietos dažnai nėra niekur reklamuojamos. Šiaip dauguma žmonių važiuoja į top 10 objektų ir patirtis tampa labai turistinė. Aišku, jei esi pirmą kartą Šri Lankoje, net ir tos turistinės vietos bus nuostabios. Bet… Yra dalykų, kurių aš negaliu toleruoti.
Labai noriu pabrėžti: nevažiuokite į Pinavelos dramblių prieglaudą. Ten drambliai kankinami. Jie badomi ietimis, laikomi su grandinėmis tam, kad žmonės atvažiuotų ir pasidarytų nuotraukų. Tai siaubinga.
Labai noriu pabrėžti: nevažiuokite į Pinavelos dramblių prieglaudą.
Vakar gavau iš potencialių klientų jų sudėliotą planą – ir ten buvo Pinavela. Aš taip ir parašiau: „Aš su jumis nedirbsiu, jei ši vieta liks plane.“ Nes aš neremsiu šių nuostabių gyvūnų kankinimo.
Ir mane labai piktina, kad yra kolegų – lietuvių, kelionių agentūrų – tiek mažų, tiek didelių, kurie vis dar įtraukia Pinavelą į maršrutus. Man tai kelia klausimą: kaip jūs drįstate?
Kiti dalykai – labai elementarūs. Pavyzdžiui, žmonės perka kelionę per agentūrą: „Pasiimam viskas įskaičiuota viešbutį dešimčiai ar vienuolikai dienų“.
Aš su jumis nedirbsiu, jei ši vieta liks plane.
Tai kam važiuoti į Šri Lanką? Jei norite gulėti viešbutyje – važiuokite į Egiptą ar Turkiją. Arčiau, pigiau, ir puikiai pailsėsite. Bet jei jau skrendate penkiolika ar šešiolika valandų, būkit geri – nebūkite vien viešbutyje. Išeikit, pamatykit tą tropinį grožį: laukinę gamtą, arbatos plantacijas, ryžių laukus, paprastus žmones mažuose kaimeliuose.
Šri Lankoje būti viename viešbutyje yra tiesiog nusikaltimas. Be to, agentūros dažnai užsako viešbučius rytų pakrantėje, kai ten ne sezonas. Dabar sezonas pas mus – pietų ir pietvakarių pusėje – ir jis truks iki balandžio. O nuo gegužės iki spalio sezonas bus rytų pusėje. Šri Lankoje visada kažkur yra sezonas.
Šri Lankoje būti viename viešbutyje yra tiesiog nusikaltimas.
O agentūros mato, kad rytų pusėje šiuo metu penkių žvaigždučių viešbučiai labai pigūs – ir deda juos į paketus. Nuotraukose viskas gražu, bet žmonės nuvažiuoja, o ten – nėra ką veikti, transportas nevažiuoja, aplinka tuščia, o už viešbučio ribų nėra veiklos. Tai man skauda širdį, nes žmonės jaučiasi apgauti.
Taip, galima pačiam pasidomėti sezonais, tada jau kažkiek susidėlioti. Bet vis tiek – niekada nesusiplanuosi kelionės taip, kaip su žmogumi, kuris čia gyvena. Nes tiesiog neįmanoma iš interneto susirinkti tikslios informacijos ir iš to susikurti tokią „wow“ kelionę, kokia ji galėtų būti.
Jeigu žmonės turi mėnesį ar daugiau – tada viskas gerai. Galima ir suklysti, ir pataisyti, ir važinėti vietiniu transportu. Bet dažnai būna taip: vienas autobusas per dieną, du autobusai per dieną. Pavėluoji – ir viskas, nakvosi kažkur pakeliui. Jei turi mėnesį – tai nuotykis.
Bet jei turi dešimt dienų ar dvi savaites – planuodamas pats tiesiog iššvaistysi laiką. Nuvažiuosi į nereikšmingas vietas, važinėsi tragiškais maršrutais ir negausi to, dėl ko iš tikrųjų verta čia atvykti.
– Nuo kada gyvenate Šri Lankoje ir kiek laiko čia praleidžiate?
– Gyvenu nuo 2018 metų. Maždaug pusę metų per metus. Dabar jau septinti metai.
– O kitą pusę metų – kur?
– Lietuvoje. Supratau, kad gyvenime labai svarbus balansas. Aš be galo myliu Šri Lanką: čia vandenynas visada 28–29 laipsnių, laksto beždžionės, yra kokosai, aš vaikštau basa. Keliuosi penktą ryto be žadintuvo – nes čia toks ritmas.
Bet aš taip pat myliu Lietuvą. Lietuvos žmones. Kultūrą. Šaltibarščius. Muziejus, parodas. Žinoma, šeimą ir draugus – čia net ne klausimas. Myliu Lietuvos miškus, samanas, ežerus, į kuriuos gali įbristi ir kur vanduo tikrai atgaivina. Šri Lankoje gyvenau ant ežero kranto, bet ten kiekvieną dieną mačiau krokodilus – na, nepasimaudysi.
Bet aš taip pat myliu Lietuvą. Lietuvos žmones. Kultūrą. Šaltibarščius. Muziejus, parodas.
Ir Lietuvoje pasisemiu daug kūrybiškumo: koncertai, renginiai, klasikinė muzika, parodos. Šri Lankoje tokių dalykų nėra tiek daug. Bet čia turiu kitą pusę savo gyvenimo: plaukiojimą banglentėmis kas dvi dienas, jogą beveik kasdien. Tai tiesiog du skirtingi pasauliai, ir man patinka juos derinti.
– Pabaigai – kokią vieną pamoką, patirtą Šri Lankoje, norėtumėte perduoti žmonėms Lietuvoje?
– Hmm… Gal… vaikščioti basomis? Nes tai tikrai nuostabu. O jei rimčiau – nebijoti. Nebijoti kitoniškumo. Nebijoti to, kas nauja. Ypač tiems, kurie galvoja apie savo verslą – nesvarbu, Lietuvoje ar užsienyje. Nebijoti pasikliauti savo instinktu, eiti iš širdies ir tiesiog daryti.
Bus momentų, kai klientų daug, nespėji. Bus momentų, kai klientų beveik nėra ir galvoji: kas dabar bus? Ar jų bus dar? Ir tas jausmas – kaip amerikietiški kalneliai.
Nebijoti pasikliauti savo instinktu, eiti iš širdies ir tiesiog daryti.
Bet aš esu be galo dėkinga sau, kad nusprendžiau: taip, aš darysiu savo verslą. Šalyje, kurią myliu. Ir dalinsiuosi ta meile su kitais žmonėmis.
– Ačiū už pokalbį.
