Žmones nuolat supa garsai, o visiška tyla gamtoje neegzistuoja. Tačiau retas susimąsto, kaip žmogų veikia tai, ką girdi gamtoje. Tyrimai rodo, kad gamtos garsai mažina stresą, gerina nuotaiką ir teigiamai veikia sveikatą. Anot projekto „Garsų giria“ autoriaus, garsovaizdžio tyrinėtojo Lino Staliūno, talkinančio nevyriausybinei organizacijai „Sengirės fondas“, būtent šiuo metu vertėtų gamtoje tyrinėti garsus.
„Yra trys pagrindiniai garsovaizdžiai, kurie labiausiai gerina žmonių sveikatą – tai vandens čiurlenimas, vėjo ošimas ir paukščių balsai. Natūralūs gamtos garsai supo žmoniją visą evoliucijos laikotarpį ir tik labai nedidelę dalį jos gyvavimo laiko užima pačių žmonių susikurti antropofoniniai, technogeniniai garsai, kurie natūraliai nesiderina su žmogaus vidiniu garsiniu aplinkos suvokimu“, – pasakoja tyrinėtojas.
Eksperto teigimu, pavasaris yra tinkamiausias laikas klausyti aplinkos garsų, kadangi tai – atsibudimo, tirpsmo ir virsmo laikas, kai prasideda teritorijų dalijimosi bei poravimosi metas ir gamta išsiskiria paukščių balsų įvairove.
Dienos metu galima išgirsti kikilio, didžiosios zylės ar juodojo strazdo giesmes, o vakarėjant gali pasitaikyti proga pasiklausyti ūbavimo – didžiausia tikimybė išgirsti namines pelėdas, kadangi jos Lietuvoje dažniausios. Vasarą, kai paukščiai augina ir maitina jauniklius, miškai aprimsta, tačiau į vasaros pabaigą pamiškės ir pievos skamba nuo žiogų, svirplių koncertų.
Tyrimai rodo, kad gamtos garsai mažina stresą, gerina nuotaiką ir teigiamai veikia sveikatą.
L.Staliūno atliekami garsovaizdžio tyrinėjimai apima biofoniją – gyvų organizmų skleidžiamus garsus tam tikroje vietovėje (ekosistemose, buveinėse) tam tikru metu; geofoniją arba negyvosios gamtos sukeliamus garsus kaip vėją, vandens tėkmę, lietų, griaustinį, žemės drebėjimus ir pan. bei antropofoniją – žmogaus sukeliamus aplinkos garsus.
Miškai – viena garsais turtingiausių ekosistemų
Garsovaizdžio tyrinėtojas atkreipia dėmesį, jog skirtinguose miškuose akustinė aplinka taip pat skiriasi. Sausi spygliuočių miškai tokie, kaip pušynai, yra atviresni, juose ir garsas, ypač vasarą, atrodo „sausas“ ir sklinda didesnius atstumus. Tankiame lapuotyne garsai labiau gožiami, sugeriami.
Paukščių, vabzdžių sukeliami garsai priklauso nuo biotopo, kuriame jie gyvena: lapuotyne nesigirdės pušinio ar mažojo ožiaragių (ūsuočių šeimos vabalų) lervų graužiamų eglių ar pušų, nes šie vabalai renkasi spygliuočių miškus, tačiau didįjį margąjį genį galima išgirsti tiek spygliuočių, tiek lapuočių ar mišriame miške.
Skirtinguose miškuose akustinė aplinka taip pat skiriasi.
„Tas pats ir su jaunuolynais ir sengirėmis. Ne veltui sakoma, kad sengirė – paslaptingas, pirmykščiam artimas miškas, tą patį galima pasakyti ir apie garsų įvairovę. Jaunuolyne akustinė įvairovė bus skurdesnė, tuo tarpu sengirėje visų garsų gal ir neišgirstume vien tik savo ausimis, reikėtų pasitelkti specialią techniką, nes daugybė nematomų organizmų mums po kojomis, stuobriuose, gyvastingoje medienoje gyvena savo gyvenimą ir kuria akustinę aplinką“, – teigia L.Staliūnas.
Klausytis garsų siūlo sąmoningai
L.Staliūnas akcentuoja, kad nesvarbu, kokiu metų laiku būtų klausomasi miško, svarbiausia atkreipti dėmesį į visus tuo metu supančius garsus. Kuris garsas tolimiausias? Kuris artimiausias? Kuris pažįstamas, o kuris – girdimas pirmą kartą? Kurie malonūs, kurie nemalonūs? Kurį garsą norėtųsi pasekti? Tai tik keletas klausimų, kurie gali „užvesti ant kelio“, o svarbiausia – būti smalsiems ir atverti savo ausis.
„Esant gamtoje reikia „įjungti“ geriausius mikrofonus pasaulyje – savo ausis – ir sąmoningai priimti visus girdimus garsus, tiek malonius, tiek nemalonius, visus tuo momentu ir tą akimirką girdimus garsus.
Gali būti, kad atvažiavus iš triukšmingo miesto aplinkos į gamtą, būsite išsiblaškę ir įsitempę ir iškart nepavyks išgirsti subtilesnių garsų, pavyzdžiui, tylaus medžių šakų šnarėjimo, ar aukštai medžių viršūnėse švilpiančio vėjo, zvimbiančių aplink vabzdžių, ar tolumoje bendraujančių paukščių, arba girdėsite įprastus ir labai skvarbius žmogaus sukeltus garsus – transporto ūžimą nuo kelio, žoliapjovių garsus ar kitus“, – pabrėžia L.Staliūnas.
Mokslas įrodo, kad natūralūs gamtos garsai teigiamai veikia žmogaus psichiką.
Pasak eksperto, reikia keletą minučių, geriausia iki pusvalandžio, savęs neblaškyti pašaliniais veiksmais, ramiai stabtelėti ir besižvalgant klausytis visos toje teritorijoje akustinės aplinkos. Nebijoti pakelti akis į medžių viršūnes ir žvalgytis mažų judesių – vėjo ar lapų šnaresio. Nuleidus akis į miško paklotę ar žemę reikėtų stebėti zvimbiančias kamanes ar kitus vabzdžius, įsiklausant į jų skleidžiamus garsus.
„Taip pat išgirdus ir išskyrus tam tikrą garsą, pavyzdžiui, genio kalenimą į medį, galima pasekti tuo garsu ir bandyti gyvai išvysti garso šaltinio „šeimininką“ – šitaip treniruojamas akustinis „raumuo“ ir daug lengviau išgirsti subtilesnę akustinę aplinką, – pasakoja tyrinėtojas. – Atrodo, kad taip klausantis galima pavargti, bet mokslas įrodo, kad natūralūs gamtos garsai teigiamai veikia žmogaus psichiką.“
Vis dėlto, ekspertas primena, kad šiuo metu lankantis miške reikėtų stengtis būti tyliai ir pašaliniais garsais netrikdyti jo gyventojų, ypač perinčių paukščių.
