Ežerų, upių ir marių dugne slypi užlietų kaimų liekanos, nuskendę statiniai, neatrastos gamtos kertelės, o taip pat – ir žmonių paliktos šiukšlės ir istorijos, kurių nepamatysi stovėdamas krante.
Apie tai, kokių žmonių pėdsakų randa nardydamas Lietuvoje ir tolimų kraštų vandens telkiniuose, 15min pasakojo keliautojas ir naras Vilius Visockas.
„Mėnulyje yra pabuvoję daugiau žmonių nei kai kurių telkinių dugne“, – juokauja pašnekovas.
Nors viešumoje jis geriau žinomas kaip keliautojas, savarankiškai keliaujantis po pavojingas pasaulio valstybes, Viliaus artimieji gerai žino, kad vienas iš didžiausių jo pomėgių – nardymas.
„Nardyti pradėjau baigęs vidurinę mokyklą. Iš savo pirmų uždirbtų pinigų po truputį susikomplektavau nardymo įrangą. Esu vandens žmogus – pagal zodiaką Žuvis. Gal todėl nuo vaikystės daugiausiai laiko praleisdavau prie vandens telkinių su meškere rankose. Tačiau visuomet svajojau pažvelgti giliau ir sužinoti, kas slepiasi po mįslingu vandens paviršiumi“, – sako Vilius.
Jis neslepia, kad nardydamas visuomet ieškojo kitų narų dar neištyrinėtų vandenų:
„Mane visuomet žavėjo tas atradimo džiaugsmas, kuomet būnu pirmas žmogus aplankęs įdomią vietą. Bene kiekvienas didesnis Lietuvos ežeras ar upė yra apipinti legendomis apie neva tenai paskendusį Napoleono lobį. Todėl visuomet nerdamas giliai širdyje tikėdavausi atrasti tą gyvenimo radinį. Deja, dažniausiai po vandeniu mano ir kitų narų atrandamas dalykas yra žmonių paliktos šiukšlės.“
Miško nebešiukšlina, bet atliekas meta į vandenį
Vilius sako pastebintis, kad, nors žmonės po truputį atsikrato įpročio šiukšlinti gamtoje, tačiau kai kurie prie vandens poilsiaujantys dažnai susigundo maisto ir gėrimų pakuotes sumesti į vandenį tikėdamiesi, jog ten jų niekas nepamatys, taip paversdami gražiausių lankytinų vietų priekrantes ištisais povandeniniais šiukšlynais.
„Mes, narai, visa tai pamatome ir organizuojame vandens valymo akcijas. Tačiau jos vyksta retai, todėl povandeniniams „gyventojams“ su užterštumu tenka taikstytis ištisus metus“, – apgailestavo naras, kai kuriuos povandeninius sąvartynus įamžinantis vaizdo reportažuose.
Įdomiausia – povandeninė istorija
Pasakodamas apie nardymą, Vilius atvirai sako, kad labiausiai žavisi po vandeniu paslėpta istorija. Anot jo, daug Lietuvos gyventojų net nežino, kiek įspūdingų dalykų yra „nuskendę“ greta jų namų esančiuose vandens telkiniuose.
„Šalia tyvuliuojančiose Elektrėnų mariose statant elektrinę buvo užlieti ištisi kaimai – ten panėrus vis dar galima atrasti senų sodybų liekanų. O viską vainikuoja nelaimingo atsitikimo metu į ežerą nugarmėjęs Elektrėnų tiltas – lyg povandeninis šio miesto „Titanikas“.
Žmonėms tai buvo didžiulė tragedija ir praradimas, tačiau narams tai tapo neįtikėtinu atradimu. Būtent šį mano mėgstamiausią vandens telkinį labai norėjau parodyti kuo platesnei žmonių auditorijai, todėl su šias marias gerai pažįstančiu vietiniu naru Rimantu sukūrėme trumpą dokumentinį filmą apie Elektrų marių istoriją“, – dalinosi pašnekovas.
Dar vienas įspūdį palikęs ir ne ką mažesnes paslaptis slepiantis Lietuvos vandens telkinys – Kauno marios ir, anot Viliaus, ypač marių apylinkės aplink Kruonio HAE, kurios statybų metu virto tikru povandeniniu sąvartynu.
„Sovietinė darbo kultūra, matyt, per daug nepuoselėjo aplinkos ir daugybė statybinio laužo buvo palaidota tiesiog marių dugne toliau nuo žmonių akių. O aš tą povandeninį sąvartyną atradau ir nufilmavau. Tiesa, nardyti ten labai pavojinga – netikėtai įsijungusi elektrinė sukuria nenuspėjamas povandenines sroves, matomumas tampa nulinis ir yra didelis pavojus įstrigti tame povandeniniame šiukšlyne!“, – prisiminė jis.
Įspūdingiausi gyvenime nėrimai – ne tik Lietuvoje
Pasak Viliaus, dėl nedėkingų gamtinių sąlygų – dažno lietaus, Lietuvos upės retai nuskaidrėja ir būna tinkamos nardyti, todėl dažniausiai jis ir kiti narai nardo Lietuvos ežeruose ir didesniuose tvenkiniuose.
„Kai kuriuose ežeruose fantazijos nestokojantys narai rengia ir povandenines parodas ar įrengia siaubo maršrutus“, – pasakojo pašnekovas.
Nors labai mėgsta nardyti Lietuvos vandens telkiniuose, paprašytas išskirti įdomiausią patirtį nardant, Vilius prisipažino, kad ji buvo ne gimtinėje.
Iš kalnų atitekėjęs krištolo skaidrumo vanduo buvo pilnas nematytų žuvų.
„Pats įdomiausias pasinėrimas upėje buvo visiškai netikėtoje pasaulio vietoje – kartą keliaudamas iš Indijos į Bangladešą, šių šalių sandūroje tekančioje upėje savo giliai nuostabai panėręs atradau patį skaidriausią savo matytą vandenį! Iš kalnų atitekėjęs krištolo skaidrumo vanduo buvo pilnas nematytų žuvų. Tačiau vos už kelių šimtų metrų įtekėjusi į Bangladešo teritoriją upė jau buvo pilna joje besiprausiančių vietos gyventojų, o pratekėjusi pro pirmą didelę gyvenvietę nusidažė juoda spalva… Štai toks trumpas tos gražios upės gyvenimas“, – pasakojo keliautojas.
Kalbant apie Lietuvą, didžiausią įspūdį palikęs nardymas buvo šalia Viliaus gimtinės tekančioje upėje Strėvoje:
„Tiksliau – viename iš jos nedidelių tvenkinių. Pamenu, jau nuo mažų dienų čia žvejodamas vis svajodavau pažvelgti, kas gi ten slepiasi tose tamsioje gelmėse. Vanduo čia nuskaidrėja tiktai vėlai rudenį arba žiemą, todėl savo mėgstamiausią vandens telkinį teko tyrinėti jau apsitraukusį plonu ledu. Tąkart nėrimas buvo tikrai sudėtingas. Tačiau radiniai viršijo visus lūkesčius!
Atradau povandenines „džiungles“ su medžių šakose įsitaisiusiais ir žiemos miegu miegančiais šamais bei senovinio pastato konstrukcijas, nuskendusią valtį ir daugybę žvejų masalų. Mėnulyje yra pabuvoję daugiau žmonių, nei šio nedidelio ir nuošalaus Strėvos tvenkinio dugne – dėl to mane taip ir žavi nardymas!“
Tenka gelbėti nuskendusius asmeninius daiktus
Nors Viliui nardymas yra tik pomėgis, kartais į jį kreipiasi žmonės, prašydami padėti surasti ir ištraukti vandenyje „nuskendusius“ daiktus.
„Dažniausiai tai – vandens pramogautojai arba žvejai. Nors pastarieji žino vandens keliamus pavojus ir stengiasi apsaugoti save ir savo daiktus, tačiau žvejybinio azarto apimti kartais vandenyje pameta savo žūklės įrankius arba telefoną.
Visai kitokia situacija su sezoniniais vandens poilsiautojais, ypač baidarininkais. Jie dažniausiai neįvertina savo galimybių ir vandens keliamo pavojaus, todėl plaukdami drąsiai fiksuoja kelionės akimirkas telefonus laikydami rankose.
Tačiau netikėtai apvirtus baidarei prarandamas brangus įrenginys su dar brangesnėmis jame užfiksuotomis akimirkomis. Nors didžioji dalis žmonių iškart praranda viltį telefoną susigrąžinti, tačiau nevertėtų nuleisti rankų. Šiuolaikiniai telefonai dažniausiai yra atsparūs vandeniui, o daugelis profesionalių narų galėtų padėti susigrąžinti telefoną. Taigi, kreiptis pagalbos į mus, narus, tikrai verta“, – tikino pašnekovas.
