Kol viskas dar šviežia, kol sapnas dar šildo perkrautą galvą, kol šuo dar tyliai guli prie kojų ir nesiprašo vedamas į lauką, nusprendžiau parašyti apie tai, kas jau seniai kelia nerimą.
Apie tai, kuo jau seniai norėjau pasidalinti – mintimis apie šiltą šalį, gyvuojančią tūkstantmečius, turinčią nuostabią istoriją. Apie ten gyvenančius žmones, apie tai, kaip Graikija laikoma visos kultūros motina, o galiausia, apie tai, kaip ten gyventi (ne)gera, net ir didžiosios ekonominės krizės laikotarpiu.
Pamenu, į Graikiją atvykau ieškoti nuotykių. Tą ir suradau. Aistringi meilės romanai, priekabiaujantis darbdavys, kurio degalinės sieną naktį išpurškiau grafiti dažais, o ryte išėjau iš darbo.
Tai apie viską iš pradžių. Atvykimas. Pamenu, į Graikiją atvykau ieškoti nuotykių. Tą ir suradau. Aistringi meilės romanai, priekabiaujantis darbdavys, kurio degalinės sieną naktį išpurškiau grafiti dažais, o ryte išėjau iš darbo.
Tikri ir netikri draugai. Savaitė darbo konsumacijos bare ir per ją numesti 12 kilogramų, kur, gera žinia, prie klientų nėjau, kadangi buvau ir taip graži, leido tik pilstyti gėrimus merginoms, kurios juos ir uždirbinėdavo, palaikydamos kompaniją nukaršusiems graikams.
Mėlyna Jonijos jūra, kalnai, atrasta meilė sportui ir sportininkams (!), streikas, ekonominė krizė ir dar keletas meilės romanų, kurie, beje, visi baigėsi gan tragiškai.
Įsitvirtinimas
Paskutinius porą metų gyvenau gan sėslų gyvenimą, mažoje saloje, priklausančioje Jonijos jūros salų periferijai – Lefkadoje, kitaip dar vadinamoje Lefkas. Toje mažoje saloje, buvo dar mažesnis kaimelis, vadinamas Vasiliki, vasaromis gyvenantis iš turizmo, o žiemą liekantis su dviem šimtais vietinių gyventojų, besiverčiančių žemdirbyste.
Čia niekada nereikėdavo skubėti, niekada neprireikė žieminių batų ar kailinių. Čia 9 mėnesius per metus švietė saulė. Galvoje vis dažniau sklandė mintis, kad Lietuvon grįžti nebesinori. Šioks toks vyras pašonėje (jei nežvejodavo ir nesportuodavo, tai atrasdavo laiko ir mane pamylėti), stabilus darbas sumuštinių bare – kavinėje – interneto kavinėje – kokteilių bare (taip, graikai mėgsta iš verslo išspausti maksimumą), stabilios pajamos, kelios draugės lenkės, pora graikių ir bičiulis albanas.
Butelis ant jūros kranto, trys šunys kieme ir dar daugiau kačių. O ką jau kalbėti apie buriavimo burlente pamokas, motorolerį ir downhill‘o dviračių sportą.
Ekonominė krizė
Vos atvykus į Graikiją, jau sklandė kalbos apie gresiančią ekonominę krizę. Tuometinė šalies valdžia jau buvo pradėjus postringauti apie Vokietijos spaudimą susiveržti diržus, apie paramos paiešką ir visą euro zoną.
Beje, tuo metu dar buvo sunkoka suprasti, kas ir ką palaiko. Ko bus imtasi prevencijai ir ko iš viso to tikisi ir kuo tiki Graikijos žmonės. Vėliau, pradėjus suprasti graikų kalbą, dar vėliau išmokus ja skaityti, tapo dar įdomiau sekti kasdienes aktualijas iš kitos pusės.
Pamenu, kasdien sulaukdavau laiškų iš geriausių draugų ir giminių, o visi buvo maždaug vienodo turinio: „Ką tu ten veiki? Juk badu numirsi! Grįžk namo, čia bent jau saugu, ir koks albanas ar pakistanietis peiliu nenudurs, ar Molotovo kokteilis pro langą neįskris.“
Iš pradžių bandžiau paaiškinti, kad gyvename tikrai labai gerai. Kad nei duonos pusryčiams, nei tuno steiko pietums, nei „Chivas“ viskio vakarienei tikrai netrūksta.
Ir varčiau akimis, kaskart gavusi tokius laiškus, ir iš pradžių bandžiau paaiškinti, kad gyvename tikrai labai gerai. Kad nei duonos pusryčiams, nei tuno steiko pietums, nei „Chivas“ viskio vakarienei tikrai netrūksta.
Na, taip, būna, tą dieną tuno nepavyksta sužvejoti, tai valgome ryklieną ar kokią kitą ne ką prastesnę žuvį. Na, blogiausiu atveju, iš vietinio ūkininko nusiperkame vietinės ekologiškos jautienos. Tačiau draugams ir giminaičiams vis vien buvo neramu. Ir aš suprantu – kodėl. Dabar, skaitydama laikraščius ir stebėdama žinias, pradedu galvoti, kad ten nežmoniškai baisu. Bet tada vėl pabendrauju su ten likusiais draugais. Bet apie tai kiek vėliau.
Žiemą vasarą dirbau toje pačioje vietoje. Žiemos rytais čia susirinkdavo labai daug garbaus amžiaus vyrų, kurie prie graikiškos kavos puodelio diskutuodavo apie esamą politinę ir ekonominę situaciją.
Neretai į pokalbius įsitraukdavau ir pati, na, ir visada, tokie pokalbiai baigdavosi masiniu rėkimu, norint įrodyti savo tiesą, o man labiausiai baisu būdavo, kad tik vienas iš tų garbingo amžiaus vyriškių, šitaip susijaudinęs, kojų vidury kavinės nepakratytų.
Dažniausiai visi kaltinimų akmenys krisdavo į p. A. Merkel kiemą, anot jų, ši ir atvedė Graikiją prie krizės. Juk kaip tokie žmonės kaip mes, augę tokioje didingoje šalyje, kaip ši, galėtume šitaip nustekenti viso pasaulio pamatu tapusį kultūros lopšį. Ir tik retas atsirasdavo, kuris drįsdavo paprieštarauti jų nuomonei.
Pamenu, kartą streikavo visi mažmenininkai. Tuomet 8 dienas neveikė nė vienas prekybos centras, turgavietė ar parduotuvėlė. Lipau sienomis, negalėdama nusipirkti cigarečių.
Stebėjau, kaip nuo atvykimo kilo PVM mokestis, atvykus jis tesiekė 19 proc., išvykstant jau buvo pakilęs iki 23 proc. Stebėjau ir streikus, besitęsiančius savaitėmis.
Pamenu, kartą streikavo visi mažmenininkai. Tuomet 8 dienas neveikė nė vienas prekybos centras, turgavietė ar parduotuvėlė.
Lipau sienomis, negalėdama nusipirkti cigarečių, dėl maisto nebuvo taip skaudu, kadangi tuo metu praktikavau europietiško šopingo terapiją – apsipirkimą urmu, keletui savaičių į priekį.
Streikavo ir vaistinės, vidurvasarį, kai turistai it lapai krenta, pakirsti karščio bangų (taip taip, yra ir toks gamtos reiškinys – oras staiga išsausėja ir pasidaro taip karšta, kad net ausyse spengia).
Streikavo ir bankai, ir oro uostai. Ir mokyklos. Tik viešojo maitinimo įstaigos tam niekada nematė reikalo. Todėl ir išeiginių nė su spinduliu nesišvietė. Tiek ir iš to streiko, kai pačiai pastreikuoti neduoda.
Didžioji ekonominės krizės priežastis
Ir pagaliau priėjau prie reikalo. Ne veltui, pasakojant istorijas, drąsiausi skubina eiti prie reikalo ir nebetempti gumos. Graikijoje praleidau daugiau nei 4 metus.
Ir, žinoma, didžiąją dalį laiko dirbau. Vadinasi, ketverius metus neturėjau medicininės kortelės, žaliosios kortos ir nesumokėjau nė vieno cento mokesčių.
Pamenu, tada, kai į salą atvažiuodavo mokesčių inspektoriai ir apsistodavo viename iš viešbučių, to viešbučio savininkas sėsdavo ant savo silpno motorolerio ir apvažiuodavo visas maitinimo įstaigas, informuodamas, kad pas jį inspektoriai prisiregistravę savaitei. Tą savaitę sala sumokėdavo daugiau mokesčių, nei sumoka per visus metus.
Graikijoje praleidau daugiau nei 4 metus.
Ir, žinoma, didžiąją dalį laiko dirbau. Vadinasi, ketverius metus neturėjau medicininės kortelės, žaliosios kortos ir nesumokėjau nė vieno cento mokesčių.
Tomis dienomis aš ilsėdavausi prie žydros jūros ir tyliai dėkodavau inspektoriams, kad vidury vasaros man parūpino atostogas, ko šiaip jau gali nė nesitikėti.
Mat Graikijoje galioja įstatymas, kad įstaigos savininko artimiausi giminaičiai (tokiais laikomi mama, tėvas, broliai, seserys ir pirmos eilės pusbroliai) pas šį gali dirbti be jokių papildomų dokumentų ir mokesčių.
Vadinasi, esi giminaitis, gali gauti atlyginimą, kurio nė nereikia rodyti „ant popieriaus“, tiesiog deklaruoti metų gale, gali nemokėti jokių mokesčių nei pats, nei darbovietė, naudotis visomis socialinėmis garantijomis ir gydymu, be jokio papildomo mokesčio.
Tai pasakykite, mieli draugai, kiek tokių „šeimos verslų“, prisisamdę imigrantų, gali sau leisti nedirbti ir lobti iš valstybės kišenės? Vasaros metu, kai kaimelis taip prisipildo turistų iš užsienio, nė vienoje kavinėje neįmanoma atsiskaityto banko kortele ir visi prekybininkai pirštu baksnoja į netoliese esantį grynųjų pinigų bankomatą.
Koks gi gali būti atsiskaitymas kortele, kai niekas „nepereina per kasą“? Metų metus ši sala lobsta, kai Atėnai badauja. O tokių salų, vien aplink Jonijos jūrą, septynios...
Pamenu, kartą paprašiau, kad mane įdarbintų oficialiai, mat krizės metu buvo priimtas įstatymas (jis lyg ir turėjo skatinti mokesčių mokėjimą) – žmogus, Graikijoje išdirbęs dvi vasaras, t.y. ne mažiau, kaip 18 mėnesių per dvejus metus, kitais metais gauna kompensaciją/susigrąžina mokesčius, kas mėnesį po 200 Eur.
Tačiau atsakymas į mano klausimą buvo aiškus: jei mokesčius susimokėsi pati – įdarbinsime. Ką jau kalbėti apie prekybos centrus, didelius naktinius klubus ar net vaistines.
Visur vien korupcija, giminystės ryšiai ir mokesčių slėpimas. Atėjus į savivaldybę, sutinki administratorę, prisidegusią cigaretę. Paklausta, kur yra tokio ir tokio darbuotojo kabinetas, žavioji rūkalė pareiškia, kad tas žmogus šiuo metu atostogauja.
Nenuostabu, kad vis užsukus jis vis dar atostogauja – Graikijoje viešajame sektoriuje dirba rekordinis skaičius darbuotojų.
Ir štai, prieš Europos vadovų suvažiavimą, kalbinau keletą draugų iš Graikijos, vienas turi savo restoraną ir hostelį, antra – butiką ir unikalių papuošalų krautuvėlę. Jauna mama ir užkietėjęs senbernis.
Abu per referendumą būtų balsavę „NE“, tik viengungiui tai rūpėjo tiek, kad referendumą jis pramiegojo. Graikijos premjeras Aleksis Cipras taip stipriai įtikinęs savimylas graikus jų teisumu, kad daugelis nė nenori likti Europos Sąjungoje ar euro zonoje.
Juk tada, anksčiau ar vėliau, pikta teta p. Merkel padarys daug reformų, įdarbins daugiau mokesčių inspektorių, pakels jiems atlyginimus, kad kyšių nebereiktų imti ir išsiųs ne savaitei, o ištisoms vasaroms į Graikijos salas.
O tada jau bus riesta. Kiekviena stilinga suknelė, atsiųsta iš Airijos, turės būti apmokestinta, kiekviena pagaminta rytinė latė turės bus parduota su kviteliu...
Kaip šalis gali gyvuoti, kai neturi jokių pajamų? Kol kas Graikijos provincija gyvena tobulai. Ką uždirba – tą susikiša į kišenę. O uždirba jie tikrai nemažai. Ir mėgaujasi karšta saule, akmenuotu paplūdimiu ir 0 procentų PVM.
