Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“
Pamaniau, kad būtų įdomu sužinoti, ar šiame krašte dar yra garbingesnio amžiaus sulaukusių vėjo malūnų. Pasidomėjau apie visų išlikusiųjų statybos laikotarpius ir paaiškėjo, kad Giedraičių kaime rymo pats seniausias rajone medinis vėjo malūnas.
Savo amžiumi su juo gali lygintis tik stovintysis Baisogaloje, tačiau jis – visai kitoks – mūrinis, priklausęs dvarui.
Peržvelgiau ir kitų medinių Lietuvos vėjo malūnų pastatymo metus – akivaizdu, kad esantysis Giedraičiuose yra vienas seniausių medinių vėjo malūnų visoje šalyje!
Malūno kepurė – kiaura kaip rėtis, pakrypusi lyg svirtis, o šonus vos glėbia sparčiai byrančios malksnos.
Jis – saugomas valstybės, t. y. įtrauktas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą dėl savo architektūrinės ir, be abejo, inžinerinės reikšmės.
Gan dažnai pravažiuoju pro seną Giedraičių kaimą (rašytiniuose šaltiniuose minimas dar nuo 1583 m.). Prariedėdama kaskart akimis nulydžiu ir ypatingąjį malūną. Deja, kiekvienąsyk tas pasisveikinimas būna vis liūdnesnis, o šiuo metu atrodo, kad po stipresnio vėjo šio Radviliškio krašto kultūros paveldo brangakmenio gali ir nelikti.
Malūno kepurė – kiaura kaip rėtis, pakrypusi lyg svirtis, o šonus vos glėbia sparčiai byrančios malksnos. Suprantama, kad per „lubas“ bėga vanduo, todėl dūla ir viduje esančios konstrukcijos.
Prie valstybės saugomo kultūros paminklo prieiti neišeis. Jis stovi privačiame kieme, o šalia malūno – šunėkų būdos. Kiemsargiai pikti, arti neprieisi, tad į malūną galima žiūrėti tik iš tolėliau. Turbūt sodybos savininkai šunis šalia malūno išrikiavo ne šiaip sau – nėra ko čia į kokį griūvantį kreivuolį žiūrėti ir jų ramybę drumsti.
Suprantama, kad malūno vieta kadaise buvo pasirinkta neatsitiktinai. Jis – ant kalvelės, šalia – vaizdingas Žadikės upės vingis su aukštu skardžiu, netoliese būta ir dvarų, palivarkų. Anava – kokie rūmai stovėjo greta esančiuose Bargailiuose, Mankiškiuose, Gegužinėje ir kitur. Žinoma, kai aplink tiek gyvybės, malūnui darbo užteko, tik spėk sukti sparnus.
Giedraičių vėjų sargas ir man pačiai turi išskirtinę reikšmę. Prieš jį, kitapus pagrindinio kelio, buvo mano mamos tėčio senelių sodyba, t. y. šis malūnas regėjo mano pačios prosenelį, proprosenelius... Gal ir dar anksčiau gyvenusius gimines.
Kai aplink tiek gyvybės, malūnui darbo užteko, tik spėk sukti sparnus.
Mama prisimena, kaip vaikystėje važiuodavo į sodybą prieš medinį malūną. O jos kieme tekėjo skaidrūs Žadikės upės vandenys. Koks buvo džiaugsmas ten pabraidyti.
Deja, Mirončikų sodybos jau seniai neliko, neliko ir vyrų, kurie išsaugotų ir tęstų šią gražią ir man tokią brangią pavardę.
Šiandien Giedraičių kaime nebent gali išgirsti tik per malūno stogą įsisukusio vėjo šnabždesių aidą: „Prisimenu visus, kurie kadais gyveno, kuriems rūpėjo...“
Prieš bene 50 metų vykusios ekspedicijos ataskaitoje S.Stoma rašė, kad kitados šis malūnas priklausė Stravinskui, paskui – Pukertui, Šidlauskui.
1934 m. greta malūno buvo pastatyta kalvė, kuri taip pat saugoma valstybės. 1945 m. malūnas nacionalizuotas.
Giedraičių vėjo malūne įrengė Visuomeninį buities ir faunos muziejų.
Įdomu, kad 1968 m. Kauno medžiotojų ir žvejų draugijos 39 medžiotojų būrelis Giedraičių vėjo malūne įrengė Visuomeninį buities ir faunos muziejų. Artimieji dar mena kalbas apie ten buvusias iškamšas, elnių ragus ir kitus eksponatus. Laikui bėgant malūnas buvo privatizuotas, muziejaus nebeliko.
Kaip norėčiau, kad taip sparčiai nykstančiuose Lietuvos kaimuose – vietose, kuriose slypi tikroji mūsų šalies istorija, o ne didžiųjų miestų plačiuose kotedžų kvartaluose – išsaugotume bet dalelę to, kas dar kalba – apie mus, apie juos...
Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“
