G.Stepanauskas dar galėjo dirbti universitete, tačiau nusprendė išeiti – tam, kad galėtų keliauti. Be to, juk jau esąs pensininkas: „Išeiti iš darbo tiesiog atėjo laikas“. Tiesa, toks jo sprendimas nustebino kai kuriuos pažįstamus. „Ką tu veiksi?“ – tokį klausimą ne kartą išgirdo G.Stepanauskas.
O veikti, sako pašnekovas, tikrai yra ką – pasaulis didelis, o kelionės – didžiausia jo aistra. Joms laiko dabar turi į valias.
– Gediminai, esate aktyvus keliautojas, tačiau nuo ko viskas prasidėjo ir kaip susižavėjote kelionėmis, kalnais?
– Mano tėvai sakydavo, kad gavo komandiruotę į Sibirą, bilietą į vieną pusę. Atgal grįžo už savus pinigus, o pirmyn nuvežė už dyką. Kai jau galėjo grįžti į Lietuvą, man buvo treji metai ir važiavome pro Uralo kalnus. Gal tada kalnais susižavėjau? Juokauju, žinoma. Tos kelionės į Lietuvą aš net neprisimenu.
Pirmosios mano kelionės buvo su mokyklos klase į Rygą ir tuometinį Leningradą. Tačiau mane nuo pat vaikystės traukė gamta. Nedomino povandeninis pasaulis – nejaukiai jaučiuosi. Nedomino ir speleologija. Urvuose gražu, bet po žeme būti nesinori. O kalnai – visai kas kita.
Kalnai nėra lengvas pasivaikščiojimas – tai man irgi patinka.
Labai patinka užlipti šiek tiek aukščiau, kur atsiveria kalnynai, kai pakyli virš miškų juostos. Žiemą kalnai vienokie, vasarą – jau kitokie, su daugiau spalvų, daugiau įvairovės. Visi jie skirtingi. Alpės tikrai labai įvairios, vasaromis jos nuostabios. Himalajuose jaučiasi kalnų didybė, jų mastelis.
Juose jautiesi toks mažytis, jauti gamtos jėgą. Kalnai nėra lengvas pasivaikščiojimas – tai man irgi patinka. Iš labai patikusių – Andai, Pirėnai, Kanados Uoliniai kalnai.
Kalnuose visada jaučiuosi puikiai. Nesvarbu, vaikštau, slidinėju ar tik medituoju. Oras irgi labai svarbu. Kai jis geras, kalnų grožis suspindi visa jėga. Sunku papasakoti, kodėl taip traukia kalnai.
O keliauti mėgau visą laiką. Dar tarybiniais laikais pradėjome keliauti automobiliu su draugais, su šeima. Vaikai dar nėjo ir į mokyklą, jauniausiasis dar nė nebuvo gimęs. Taip apvažiavome Latviją, Estiją, buvome net prie Juodosios jūros. Važinėdavome tik vasaromis, kiek leido laikas ir pinigai.
Vėliau, jau ėmus dirbti universitete, pasitaikydavo ir komandiruočių – visada mielai į jas vykdavau. Jų būdavo ir tolimų, pavyzdžiui, į Pietų Ameriką.
– Esate skaičiavęs, kiek kelionių apskritai būta?
– Su komandiruotėmis – apie 130. Didžiausią įspūdį paliko Kanados Albertos ir Britų Kolumbijos provincijose esantys Uoliniai kalnai, po to – Alpės, kuriose buvau daug kartų, Vidurio Azija (Pamyras, Tian Šanis), Čilės Tores del Paine (Anduose) ir ledynai, Azorai, Himalajai, Norvegija, Islandija, Etiopija ir joje gyvenančios tautelės, Pirėnai, Vietnamas.
– Intensyviai keliaujate būtent dabar, kai išėjote iš darbo?
– Taip. Pernai buvau dešimtyje kelionių. Tarp jų – ir kelios tolimos: Kanada, Naujoji Zelandija. Beje, pastaroji labai didelio įspūdžio nepadarė.
Rudoji meška nepuola iš karto, ji pasiruošia.
– Kuo sužavėjo Kanada?
– Grožiu. Kanada mane užbūrė, ten – pasakiški vaizdai. Keliavome tris savaites. Beje, būnant Uoliniuose kalnuose privaloma turėti dujų balionėlį, be jo eiti draudžiama. Kalnų masyvuose gyvena grizliai, tad dujų balionėlis skirtas apsisaugoti nuo jų.
– Teko panaudoti?
– Ne, lokį matėme tik važiuodami automobiliu, pro langą, o eidami – tik jų pėdas.
– Kartą girdėjau posakį: jei pamatai rudą mešką – bėk, o jei baltą – tada melskis.
– Ne, bėgti kaip tik negalima. Jei ir bėgsi – nepabėgsi. Pamačius mešką reikia elgtis ramiai ir nebėgti. Rudoji meška nepuola iš karto, ji pasiruošia. Kai tarp jos ir žmogaus lieka 5–6 metrai, tik tuomet reikia naudoti balionėlį. Grizliai yra labai pikti, piktesni už baltąsias meškas.
– Ar kalnuose einate tik trekingo takais, ar kopiate ir į pačius kalnus?
– Dažniausiai takais, nesu alpinistas. Tačiau pernai teko įkopti į Monblaną.
– Sunkus buvo kopimas?
– Sudėtingas, kartais čia žmonės ir žūsta. Mūsų grupėje buvo dvylika žmonių, o viršūnę pasiekėme aštuoniese. Pasirinkome sunkesnį kelią – lipome iš Italijos, ne iš Prancūzijos pusės. Tas kelias, kuris sunkesnis, yra mažiau pavojingas. Kopiant į viršūnę didelio grožio nepamatysi, o tikrasis Alpių grožis atsiveria einant aplink Monblaną. Tačiau tai nebuvo mano sunkiausi kalnai.
– Kokie buvo sunkiausi?
– Himalajai. Juose teko būti du kartus. Pirmą kartą – 2019 metais, kai ėjome apie Anapurnos kalnų masyvą. Antrą kartą – 2023 metais. Tuomet kilome iki Everesto bazinės stovyklos. Išvažiavau pilnai neišsigydęs bronchito, tad buvo tikrai sunku. Bazinė stovykla yra maždaug 5300 metrų aukštyje, dar kelis šimtus metrų pakopėme aukštyn, pasižiūrėti į Everestą.
– Tokiame aukštyje jau jaučiamas ir deguonies trūkumas.
– Jis jaučiamas jau nuo trijų kilometrų. Lengvai „pernešu“ aukštį, be to, juk einame su aklimatizacija. Kelis kartus teko būti ir didesniame aukštyje, Pietų Amerikos kalnuose.
Dar viena iš sunkių kelionių – 2023 metais Korsikoje, kai ėjome GR20 šiaurine dalimi. Tai – vienas iš sunkiausių kalnų takų Europoje. Praėjau, bet sunkokai, buvo rimtas fizinis iššūkis, be kopimo reikėjo neštis ir apie penkiolika kilogramų sveriančią kuprinę. Pavyzdžiui, Himalajuose už dešimt dolerių tavo mantą gali nunešti vietiniai, o Europoje tokių dalykų nėra.
– Gediminai, su kuo jūs keliaujate?
– Dažniausiai – su Lietuvos kelionių organizatorių, kurie siūlo tokias keliones, grupėmis. Dažnai jie atranda ir mažai turistų lankomas vietas.
Esu keliavęs su tarptautinėmis grupėmis. Kartais mėgstu išvykti vienas, seniau keliaudavome ir su šeima: vaikai, žmona, sesuo, svainis. Dabar dėl sveikatos jiems tokios kelionės per sunkios. Keliautojų grupėje, beje, dažniausiai būnu vyriausias.
Man malonus fizinis nuovargis, tada jaučiuosi laimingas.
– O iš kur tiek sveikatos pas jus? Tai nėra lengvos kelionės. Apie jus pasakojusi viena iš kelionių vadovių sakė, kad jūs ne tik vyriausias grupėje, tačiau ir greičiausias, o jūsų fizinio pasirengimo pavydėti gali jauni žmonės.
– Gal todėl, kad visą gyvenimą daug sportavau, lauko tenisą žaidžiu iki šiol, seniau už universiteto rinktinę žaidžiau tinklinį. Taip, žygių kelionėse man patinka eiti greitai – tas tiesa. Kartais tokiose kelionėse, į kurias susirenka įvairūs žmonės, kas nors pasiūlo: gal šiandien neikime, padarykime pertrauką, išsimiegokime. Ne, taip netinka. Išsimiegosime, kai grįšime į namus.
Man malonus fizinis nuovargis, tada jaučiuosi laimingas. Grįžti vakare pavargęs, susėdi pokalbio su kelionės bičiuliais. Kelionėse užsimezga pokalbiai apie gyvenimo įdomybes, sunkumus, prasmę ir taip toliau.
– Bet, kaip jūs ir sakote, į keliones susirenka dažniausiai vienas kito nepažįstantys žmonės, kurie yra ne tik su savo charakterio ypatybėmis, tačiau ir skirtingo fizinio pajėgumo. Nebūna nesusikalbėjimų?
– Sakyčiau, kad visko būna. Kartais kai kurie keliautojai nori gerų buitinių sąlygų, komforto. Man jo niekada nereikėjo. Kanadoje mes miegodavome labai paprastai, o kai lipome į Monblaną, vieną naktį teko apsistoti keliautojų namelyje, kuriame visos vietos buvo užimtos. Miegojome bet kur – kas ant stalo, kas ant grindų. Porą valandų pailsėjome ir naktį išėjome lipti, grįžome šeštą vakaro, praktiškai be poilsio.
– Jūsų profesinis gyvenimas praėjo universitete, ar nebuvo gaila išeiti iš darbo?
– Ką reiškia – gaila? Neturiu kada gailėtis. Žinoma, daug gyvenimo metų tam buvo paskirta, bet reikia suvokti realybę. Aš – jau pensininkas. Be to, kai dirbau, neturėjau tiek laiko kelionėms.
Beje, mano žmona irgi baigusi matematiką, kiek seniau kartu su vaikais ją įkalbinome išeiti iš darbo. Išėjo, tačiau iškentėjo tik vieną mėnesį ir vėl pradėjo dirbti. Sunku be veiklos, o dienas leisti ant sofos prie televizoriaus – baisu.
Amžius eina, o jei dar lauksiu – tai kada gyventi?
Kai nutariau išeiti iš darbo, kolegos stebėjosi: kaip taip galima, ką tu veiksi? Bet jie žino mano pomėgius. Amžius eina, o jei dar lauksiu – tai kada gyventi? Būčiau gailėjęsis, jei darbo būčiau nemetęs.
Kartais žmonės stebisi, kad tiek keliauju. Yra tokių, kurie laimingi būdami namuose, krapštydamiesi sode. Man taip būtų liūdna. Nežinau, kiek iškentėčiau, nors esu kaimo žmogus, daug dirbęs fizinių darbų.
– Ar jums žmona dar negrasina sukrauti lagaminų?
– Ne, aš moku juos susikrauti pats. Kai kartu daugiau keliavome – ir žmonos lagaminus sukraudavau (juokiasi).
– Aš turiu mintyse ką kitą.
– Taip, žmonai nelabai patinka, kad tiek daug keliauju. Kartais sako: tu jau senas, kur tu važiuoji, apsiramink. Tačiau pasikalbame su vaikais, jų nuomonė irgi tokia, kaip mano – kol galiu, kol sveikata leidžia, aš noriu keliauti. Visada taip nebus. Mano sūnus su marčia kažkaip sugeba įtikinti žmoną, kad man tų kelionių reikia.
– Nes jos suteikia laimės?
– Taip.
– Minėjote, kad keliaujate ir vienas ar su šeima, ne tik su kelionių organizatoriais. Tad svarbu ir mokėti užsienio kalbą. Kokiomis kalbate?
– Tik rusiškai, angliškai ir vokiškai. Vokiečių mokėjau gerai, tačiau kai daug metų kalbos nenaudoji, užsimiršta. Susikalbėti gatvėje, žinoma, galiu. Anglų aš išmokau pats. Bandžiau lankyti kursus, bet nepatiko.
– Kodėl?
– Kai šalia sėdi žmogus, kuriam tris kartus kartoja tą patį žodį, o jis – neatsimena, mane nervina.
– Kokia jūsų kalbos mokymosi metodika?
– Žiūrėdavau filmus su subtitrais, stabdydavau, klausydavau. Subtitrus skaitydavau ir angliškai. Dariau tai, kas man įdomu, nes kai įdomu – mokytis paprasčiau. Universitete turėjau anglų kalbos dėstytoją. Reikėjo pralaužti liežuvį. Mokantis kalbą svarbu nebijoti kalbėti, tegul ir netaisyklingai. Kaip moki – taip ir kalbi.
Veiklos universitete turiu iki šiol. Kartais kolegos paprašo suorganizuoti kokią konferenciją, esu Matematikos ir informatikos fakulteto alumnų prezidentas, vyksta susitikimai. Esame vieni iš aktyvesnių Vilniaus universiteto alumnų.
– Pasikalbėkime apie matematiką. Ką jums gyvenime ji reiškia, kalbant ne tik apie darbą?
– Matematika suformavo gyvenimo būdą. Ji treniruoja mąstymą. Man matematika niekada nebuvo kažkas sunkaus. Pamenu, kai buvau pirmokas ir mokiausi kaimo mokykloje, mus, visus pradinukus, susodindavo vienoje klasėje. Kada mokytoja duodavo matematikos užduotis vyresniems vaikams – aš vis įsikišdavau.
Maždaug nuo aštuonerių metų žaidžiau kortomis. Būdavo, tėvas su draugais sėda prie stalo žaisti „Vežimą“, o jei trūksta žaidėjų, kviečia ir mane. Tame žaidime irgi reikia pagalvoti.
Aš ir dabar mielai atsiverčiu matematikos knygas.
Kaip ir minėjau, matematikė mano žmona, visi trys sūnūs taip pat pasirinko tiksliuosius mokslus. Aš ir dabar mielai atsiverčiu matematikos knygas. Ji įdomi būna tada, kai iš matematikos reikia daryti mokslą. Įsigilini į vieną iš sričių, o joje dar yra niša. Ir tada jau šlifuoji. Kartais tai – juodas darbas. Man pats įdomumas yra matematikos istorija, kur pajunti uždavinių grožį.
– Kokie dar jūsų pomėgiai, be kelionių ir be sporto?
– Knygų skaitymas. Į senatvę mečiau skaityti grožinę literatūrą, nes tai užima per daug laiko. Neseniai perskaičiau Davido Christiano „Didžioji istorija“ ir Fernando Braudelio „Civilizacijų gramatika“. Labai patiko, tiesiog prarijau Youvalio Noah Harari knygas „Sapiens“ ir „Homo Deus“. Tai istorinės, mokslinės ir filosofinės knygos.
– Turite jau artimiausių metų kelionių planus?
– Vasarą vaikai organizuoja mano gimtadienį kalnuose, jau ketvirti metai iš eilės gimtadienį pasitinku būtent kalnuose. Norėčiau nuvykti į kalnų žygių keliones Tenerifėje ir La Gomeroje, taip pat į Afriką. Rudenį – Indijos Sikimo regionas, kur stūkso trečiasis pagal aukštį kalnas Žemėje – Kančendžanga (8586 metrai). Norėčiau apsilankyti Jungtinių Amerikos Valstijų kanjonuose, domina ir Norvegijos Lofoteno salynas.
– Norėčiau paklausti ir dar vieno „matematinio“ klausimo. Dešimt kelionių per metus yra daug ir brangu. Jūs gal labai turtingas žmogus?
– Sakot, brangu? Aš gyvenu gana kukliai, man daug nereikia. Automobilis – nenaujas, gyvenu už miesto, name. Pats jį pasistačiau, visus darbus dariau pats, šiek tiek padėjo sūnūs. Ir mūrijau, ir betonavau. Dabar namo išlaikymas beveik nieko nekainuoja, tik draudimas ir malkos. Tada – išlaidos maistui. Tikrai labai mažai išleidžiu.
– Juk sakoma, kad maistas Lietuvoje brangus.
– Taip sakoma, bet aš rytais valgau košes. Jos daug nekainuoja. Iš kaimo parsivežu avį ar dar ką nors. Maistas kainuoja nedaug. Anūkai, tiesa, šiek tiek kainuoja (juokiasi). Jų turiu septynis. Vyriausiajai – 22, o jauniausiajai – dveji metukai.
Buvau dekanas, tad alga buvo nemaža, be to – ir profesorius. Dabar gaunu mokslininko pensiją, rentą.
Visko užtenka.
