Sausio viduryje keliautojas Aurimas Valujavičius leidosi į naują, jau 12-ąją, savo kelionę. „Planetos viršūnės“ pavadintas nuotykis išties įspūdingas: per maždaug pusmetį lietuvis ketina įkopti į Akonkagvą (6961 m), Ochos del Salado ugnikalnį (6893 m) ir Everestą (8849 m).
Vilniuje A.Valujavičius savo kelionę pradėjo sausio 14-ąją: iš čia per Stambulą ir Panamą pasiekė Mendosą Argentinoje. Būtent čia prasidėjo pirmasis nuotykio etapas – kopimas į Akonkagvą – aukščiausią Pietų Amerikos ir Pietų pusrutulio kalną, kuris taip pat yra aukščiausia už Azijos kontinento ribų esanti viršukalnė.
Iškilęs Anduose, Argentinos teritorijoje, netoli Čilės sienos, kalnas yra padengtas ledynų. Du didžiausieji iš jų – Lenkų ledynas ir Anglų ledynas.
Sausio 28 dieną pasidalintame video savo „Youtube“ kanale keliautojas papasakojo, kaip jautėsi pasiekęs 5 000 metrų. Prieš tai jis skyrė laiko atsakyti ir į jo kelionę aistringai Lietuvoje ir visame pasaulyje sekančių gerbėjų klausimus. Atsakydamas į kai kuriuos jis buvo ypač atviras ir nevengė papasakoti, pavyzdžiui, kaip atrodo tokiame aukštyje stovyklą įkūrusių žmonių „tualetas“.
„Miegas buvo geras, „termūškės“ gerai šildo – šiąnakt net prasisegiau biški. Kitą naktį jau gali būti kiek sunkiau, nes būsime jau naujame aukštyje – 5 500 m. Nevyniojam į vatą, pakuojamės ir kylam“, – 13-ą kelionės dieną filmuotame video pasakojo keliautojas.
Tarp būtiniausių daiktų, kurie turi sutilpti į kuprinę – ne tik saulės baterijos, kilimėlis, „crocs‘ai“, bet ir... „kakučiai“. Apie pastaruosius jis atvirai pasakojo 12-ą kelionės dieną publikuotame video, kuriame atsakė ir į sekėjų užduotus klausimus.
„Ant kalno neleidžiama palikti savo išmatų. Todėl einant didelio reikalo, imam šunų maišiukų. Iki bazinės stovyklavietės buvo tualetai. Nuo 5 000 m viskas dedama į maišiukus, o tie maišiukai – į „hidriaką“ sausą, kurį paskui „priduodi“ jau, kai pabaigi [kopti] į kalną. Procedūra tokia, kad gali [tuštintis] tiesiai į maišiuką, gali ant smėlio, tada surenki su maišiuku, palieki saulėje parai laiko, drėgmė išgaruoja ir viską tada suriši ir dedi į talpą, kuris kabo kuprinės lauke. Taip visi darys „reikalus“, kol pasieksime kitą kalno pusės apačią. Procesas ne pats maloniausias. Aišku, tie, kas turi šunis, gal pripratę surinkti viską. Čia tas pats, tik kad surenki savo.
Tadas (alpinistas, keliautojas Tadas Jeršovas – past.) pasakojo, kad kartą turėjo klientų milijonierių, kurie visą kelionę vartojo vaistą, kuris sustabdo viduriavimą. Ir dėl to tu „neprakakoji“. [Tadas] sakė, kad jie visą kelionę gėrė tą vaistą tik tam, kad nereikėtų pakuoti į maišiukus savo „kakų“. Galiausiai jie neįlipo į kalną. Nes, nu, įsivaizduokite – gerą savaitę neišspausti iš savęs nieko, tai žiauru“, – video kalbėjo A.Volujavičius.
Kelionės vaizduose, kuriais dalinasi keliautojas, užfiksuota ir daugybė į kalnus kopiančių alpinistų buities akimirkų: nuo košės ir kakavos pusryčiams, gaminamos naudojant ištirpintą ledynų vandenį, iki skolinto šaukšto (savąjį Aurimas kažkur praganė) ir sveikatos patikros – pulsoksimetru matuojamo deguonies tankio ir koncentracijos.
Tačiau taip pat – įspūdingi kalnų vaizdai ir pasikeitęs oras. „Jau viskas – su pūkinėm kelnėm ir pirštinaitėm. Vėjukas yra, saulė tik pasislėpė, iš karto brrr. O ryt kilsim į 6 km, tai reikės susiruošti „aukštuminius“ batus“, – apie laukiančius pokyčius ir pasiruošimą jiems kalbėjo jis.
Prieš šią kelionę lietuvis neslėpė, jog tai bus „viena sunkiausių kelionių per mano kuklią keliavimo istoriją. Bet procesas viso to vertas!“
Keliautojas taip pat anksčiau buvo pabrėžęs, kad ant trispalvės, kuri buvo ir „Lituanicoje“, jis parašys jį remsiančių žmonių vardus, o paskui šią vėliavą iškels į visas tris minėtas viršūnes. Žinoma, ten jos nepaliks.