Daug keliaujantis jaunas vyras ir iki šiol savo gyvenimu nesiskundė: kelerius metus dirbo slidinėjimo instruktoriumi Vilniuje, Liepkalnyje.
Kitas metų laikas buvo išdalintas kelionėms ir dar vienam jo pomėgiui – jėgos aitvarams. Tai, kad moka juos valdyti, padėdavo užsidirbti – net ir keliaudamas Žygimantas nesunkiai sugebėdavo susirasti darbą – dažniausiai mokydavo norinčius „kaituoti“, t.y. valdyti jėgos aitvarus.
Šią vasarą jis vyko į Ispaniją pas draugus. O viešėdamas pas juos suprato, jog nori pabėgti į kalnus.
Iki šiol į juos išsiruošdavo ne vienas – su draugais, kaip ir rekomenduojama nedaug patirties turintiems žygeiviams. O šįkart į Mulaseną (3479 m), kuris iškilęs Andalūzijoje, Siera Nevados kalnuose, jis kopė vienas. Specialiai.
„Norėjau išvalyti galvą ir išsiaiškinti, ką noriu veikti gyvenime, kokia mano svajonė“, – pagrindinę priežastį nurodė jis.
Kadangi sumanymas kopti į kalnus gimė spontaniškai, Žygimantas neturėjo tam reikalingų priemonių. Galima sakyti, jog vieną aukščiausių Ispanijos viršukalnių jis įveikė avėdamas tokiems žygiams nepritaikytus batus ir su nedidele turistine kuprine ant pečių.
Oro prognozėmis taip pat nesidomėjo. O be reikalo – vieną rytą jo laukė staigmena: atsibudęs galėjo džiaugtis „pirmuoju sniegu“.
Kaip vieną ryškesnių kelionės momentų Žygimantas išskyrė ir pasiklydimą: kadangi daug patirties žygiuose kalnuose neturėjo, nebuvo tikras, ar teisingai „perskaitė“ nuorodas, kurios turėjo vesti į bazinę stovyklą.
Jis prisipažįsta: buvo tikrai neramu, kai kelias valandas žygiuodamas ir nesutikdamas nė gyvos dvasios nebuvo įsitikinęs, ar eina ten, kur reikia.
„Žinojau, kad eiti atgal negaliu – nespėsiu iki saulėlydžio. Todėl ėjau į priekį ir tikėjausi, kad prieisiu tą namuką. Laimei, galiausiai sutiko keletą kitų žygeivių, kurie patvirtino, jog einu ten, kur reikia“, – pasakojo vaikinas.
Nuotykiai – ne vienintelis geras dalykas, kurį iš kalnų parsivežė Žygimantas. Būtent ten vaikinas, kaip ir norėjo, atsakė sau į daugelį klausimų.
„Įdomiausia, jog supratau, kad veikiu tai, ko norėjau vaikystėje: tuomet miške supildavau kalniukus ir per juos šokinėdavau su snieglente – dabar tai darau ir slidinėti mokau kitus“, – pasakojo pašnekovas.
Įdomiausia, jog supratau, kad veikiu tai, ko norėjau vaikystėje: tuomet miške supildavau kalniukus ir per juos šokinėdavau su snieglente – dabar tai darau ir slidinėti mokau kitus.
O svajonė – ar kalnuose pavyko apsispręsti, kokia ji?
Pasak Žygimanto, ir ji, pasirodo, seniai buvo aiški – tereikėjo keleto dienų vienumoje, kad didžiausias troškimas iškiltų galvoje ir taptų aiškus.
„Noriu sukurti filmą – apie tai galvojau jau anksčiau, kai buvo jaunesnis. Dabar ši svajonė tapo tikslu, kurį pasieksiu“, – net neabejojo pašnekovas.
Šiuo metu Žygimantas Austrijoje – viename šios šalies kurortų jis dirba slidinėjimo treneriu.
Kol kas atrodo, jog šis kelias jam tinkamas, nors, kaip pats prisipažįsta, kartais dar dvejoja: gal vertėtų dirbti „normalų darbą“, pagal įgytą profesiją. Žygimantas yra baigęs kineziterapijos studijas.
Tačiau šios dvejonės dingsta, vos tik jis pajuda į naują kelionę.
