„Travel Planet“ kelionių organizatoriaus vadovės Gabrielės Štaraitės pasakojimai apie Tanzaniją priverčia pasijusti tarsi dokumentiniame filme – riedi dulkėtais Serengečio parko keliais, stebi liūtus, tingiai miegančius ant medžių šakų, o vakarais sėdi šalia palapinės ir stebi saulėlydį savanoje. Tokią Tanzaniją Gabrielė atskleidžia ir nuotykių ieškotojams lietuviams.
Visi keliai (ir prisiminimai) veda į Serengetį
Viena iš svarbiausių priežasčių, kodėl verta keliauti į Tanzaniją susijusi su istorija apie Serengečio parką ir su jį išgarsinusiu dokumentiniu filmu „Serengetis nemirs“ (Serengeti Shall Not Die, 1959), kuris tapo pirmuoju Oskarą laimėjusiu gamtos filmu istorijoje.
XX a. viduryje čekų gamtininkai – tėvas ir sūnus Bernhard ir Michael Grzimek – atvyko į šią Tanzanijos teritoriją stebėti antilopių gnu migracijos procesą. Jie pastebėjo, kad šie gyvūnai sparčiai nyksta, ir pradėjo juos skaičiuoti, tyrinėti bei fiksuoti migracijos kelią. Gamtinininkų tyrinėjimai pasakojami „Serengeti Shall Not Die“. Būtent šis dokumentinis filmas pirmą kartą atkreipė pasaulio dėmesį į šios teritorijos svarbą. Nuo to laiko Serengetis tapo ne tik saugomu UNESCO paveldo objektu, bet ir viena lankomiausių gyvūnų teritorijų pasaulyje.
„Kai pirmą kartą matai antilopių gnu migraciją – šimtus tūkstančių gyvūnų, pasklidusių po savaną ir šokančių į Maros upę, krokodilus, tykančius vandenyje, liūtus, laukiančius krante, nors ir per televizoriaus ekraną, tai palieka didelį įspūdį atmintyje“, – pasakoja Gabrielė. „Ne vienas keliautojas man prisipažįsta, jog prisimena vaikystėje matę būtent šį filmą ir nuo to laiko svajoję tuos gamtos vaizdus išvysti gyvai“, – prisimena ji.
„Bet ir vėl tas masinis turizmas: per daug žmonių privažiuoja, naikina gamtą…ar tikrai čia viskas su tuo gamtos stebėjimu yra gerai?“, –pradeda diskutuoti su Gabriele keliautojai. „Taip, lankytojų ten tikrai atvyksta nemažai. Bet jie pasklinda plačiai, o būtent jų dėka šios teritorijos egzistuoja tokios, kokios yra – laukinės ir gyvos. Turistų pinigai – tiek per parkų mokesčius, tiek per vietinių žmonių įdarbinimą – padeda išlaikyti parką, saugoti gyvūnus ir remti vietines bendruomenes“, – paaiškina Gabrielė, kuri jau beveik dešimtmetį bendrauja su vietinėmis kelionių organizacijomis ir bendruomenėmis Tanzanijoje.
Kai tampi laukinės gamtos dalimi
Žmogui artėjant, Afrikoje gyvūnai nesitraukia, o priartėja patys. Kiekvienas toks netikėtas susitikimas priverčia klausti iš nuostabos „Ar tai iš tikrųjų vyksta?“, pasakoja Gabrielė.
Viena įsimintina akistata su laukiniais gyvūnais Gabrielei ir jos keliautojams nutiko Serengečio parke itin karštą dieną. Lankantis parke, staiga liūtai, ieškodami pavėsio, tiesiog atsigulė tiesiai šalia keliautojų džipo. „Ir tada matai – čia tas tikras galingas liūtas karalius. Tačiau nuo jo sklindantis baisus kvapas ir musės, nekuria tokio romantiško vaizdo kaip Disnėjaus filme“, – prisimena Gabrielė. Tokiomis akimirkomis greitai suvoki: dabar esi ne stebėtojas prie ekrano – tu pats esi dokumentinio filmo dalis.
Kartais laukinius gyvūnus gali beveik paliesti. Gabrielė prisimena situaciją, kai vienos kelionės metu smalsus gepardas užšoko ant džipo atsarginės padangos ir smalsiai įkišo nosį į džipo vidų. „Aš sėdėjau tame džipe, ant kurio gepardas neužšoko ir, prisipažinsiu, baltai pavydėjau“, – juokėsi Gabrielė. „Gepardas užšoko ant dvejų džipų. Viename džipe keleiviai jautėsi gana nedrąsiai, tačiau kitame keliautojai sugebėjo net pasidaryti asmenukę su šiuo smalsiu gyvūnu!“ – pasakoja ji.
Ar tokios istorijos gali baigtis blogai? Žinoma. Tačiau vietiniai gidai tokiais atvejais ramūs. Taip, žmonėms tame pirmame džipe nebuvo labai jauku ar juokinga. Gepardas, nors ir ne pats didžiausias plėšrūnas, tačiau jei pasijustų įbaugintas, galėtų pulti gindamasis. Svarbiausia – nejudėti, nešūkauti ir nebandyti jo išvyti. Laikantis šių taisyklių, gyvūnas paprastai pasižiūri, apsiuosto ir nueina savais keliais.
Manjaros nacionalinis parkas
Tanzanijoje kiekvienas nacionalinis parkas turi savitą prieskonį. Jei Serengetis garsėja plačiomis ir atviromis lygumomis, tai Manjaros nacionalinis parkas pasitinka tankia žaluma, primenančia džiungles. Nepaisant itin mažos teritorijos, šis parkas kupinas gyvybės ir dažnai palieka ne ką mažesnį įspūdį.
Pavyzdžiui, kartais, keliaujant po parko gilumą, dairantis pro džipo langus ir pakėlus akis į viršų, medžio šakose gali išvysti... liūtą. Manjaros nacionaliniame parke auga platūs figmedžiai, kurių šakos – ideali vieta tingiai liūtų siestai. „Jeigu pasiseka – o pasiseka ne visiems – gali pamatyti liūtus, gulinčius tiesiog ant figų šakų“, – pasakoja Gabrielė.
Ir vis dėlto, labiausiai į galvą įstringa ne tie gyvūnai, kurie tykiai stebi, o tie, kurie atvirai parodo, kas yra šeimininkas. Gabrielė prisimena, jog kartą, važiuojant iš Manjaros parko, kelią grupei užtvėrė jaunas aršus dramblys. Jis stovėjo viduryje kelio drąsiai mosuodamas ausimis, staiga pakėlė straublį ir akivaizdžiai leido suprasti: „Aš neketinu trauktis.“ Gana greitai iš abiejų pusių susidarė automobilių eilės. Galiausiai vienas patyręs gidas šiek tiek priartėjo ir stipriau paspaudė akseleratoriaus pedalą – dramblys, kiek pamąstęs, neskubėdamas, nusprendė baigti keliautojų kančias ir pasišalino nuo kelio. Tai buvo švelni, bet aiški pamoka: čia viskas vyksta gyvūnų sąlygomis.
Baimei čia vietos nėra
Klausantis istorijų apie susitikimus su laukiniais gyvūnais, kurių meniu sąraše kartais netyčiom atsiduria ir žmogus, neištveriu nepaklaususi, – „Ar nejaučiate baimės būdama taip arti laukinių gyvūnų?“
Gabrielė paaiškina: „Aš niekada nenorėjau naminio gyvūno, bet laukiniai gyvūnai – mano aistra. Jų nebijau, nes žinau, jog be reikalo nereikia prie jų lįsti. Juos stebime iš džipo, per atstumą, su pagarba.“ Gabrielė patikina, jog safari patirtis yra ganėtinai saugi (jų jau patyrusi ne vieną dešimtį), jei laikaisi tam tikrų taisyklių: atidžiai seki gidų patarimus bei nešūkauji ar kitaip gyvūnų negąsdini.
Pasak Gabrielės, vietiniai gidai moka skaityti gyvūnų elgesį kaip niekas kitas pasaulyje, o tai keliones daro saugias. Keliaujant Tanzanijoje turi išmokti kontrolę atiduoti kitiems – vietiniams gidams, jų žinioms, gyvūnų elgsenai, ir, šiek tiek, nežinomybei. Čia tavo žemėlapis yra žmogus.
Vienas įsimintiniausių tokio pasitikėjimo pavyzdžių nutiko, kai Gabrielės grupės džipas sustojo visai šalia liūtų grupės ir... neužsivedė. Gidas, be jokios panikos, paprašė kitų automobilių privažiuoti ir šiek tiek užstoti sugedusį džipą. Tuomet išlipo, atidarė kapotą ir ramiai pataisė gedimą. „Atstumas iki liūtų buvo gal dvidešimt ar trisdešimt metrų. Jie visiškai nesusidomėjo šia scena. Buvo pavalgę, ramūs. Mūsų gidas žinojo, kad dabar jie nepuls“, – pasakoja Gabrielė.
Kai dulkės nusėda, o įspūdžiai iškyla
Vakare Gabrielė kartu su keliautojais nusiplauna nuo veido dienos dulkes, prisipila taurę, prisėda terasoje šalia palapinės laukinėje savanoje ir stebi kaip leidžiasi saulė. „Tokiais momentais pasijunti tarsi Ernesto Hemingway knygos pagrindinis herojus“, – pasakojimą užbaigia ji.
Žinoma, patirtys Tanzanijoje nėra vien tik safariai. Susitikimai su žmonėmis taip pat ryškūs ir įsimenantys. Tačiau tai jau kito pasakojimo tema.
