Suomis moko anglų kalbos
Į pensiją išėjęs Jarmo Matintalo Helsinkio universitete kadaise baigė ekonomiką. Daug metų vadovavo vienai Suomijos profesinei mokyklai ir buvo „įbridęs“ į tarptautinius mainų projektus su Joniškio profesine mokykla. Taip ilgainiui J.Matintalo nuolatine gyvenamąja vieta tapo Žagarė.
Jarmo žavisi Žagarės gamta, su kaimynais angliškai aptaria tam tikras knygas ir apylinkėse yra neformalus anglų kalbos mokytojas.
Daug metų vadovavo vienai Suomijos profesinei mokyklai.
Suomis Žagarėje sumeistrauja vieną kitą baldą, kone kasdien eina į nuosavomis rankomis sumeistrautą pirtį ir praveda vieną kitą ekskursiją užklydėliams užsieniečiams.
Lietuvaites jis apibūdina kaip gražias, realistiškas bei turinčias humoro jausmą, o likusiems draugams Suomijoje jis skelbia – Lietuva yra galimybių šalis.
Vokietė moko jodinėti
Žagarėje įsikūrusi ir vokietė Andrea Sperber, kuri kartu su 64 metų vyru Vidmantu Staškevičiumi prižiūri 20 žirgų.
Vokietijoje, Bylefelde (netoli Hanoverio), bankuose triūsusi Andrea prieglobstį rado „Žagarės kentaurų“ žirgyne, kur nuo ryto iki vakaro sukasi veiksmas – jodinėti atvyksta šeimos iš Akmenės, Mažeikių ar Šiaulių.
„Man Žagarės vakarinė žara ir žirgai yra didžiausia palaima“, – sako A.Sperber.
Kepami ir beigeliai
O štai Ernesta Miksė kartu su vyru Andrew įsikūrė tipiniame žydiškame name, kurio autentika atima amą. O tai – ir senovinės langinės, slenksčiai, krosnys, baldai.
Andrew sukasi fotografijos mene, o iš Panevėžio kilusi ir daug metų bankuose dirbusi Ernesta „tobulina“ vintažinius drabužius, juos parduoda užsieniečiams.
Jų naujieji namai, kur kepami Žagarės beigeliai, tapo naujai atvykusios komunos susibūrimo zona. Tarp „invazinių“ žagariečių yra ir italas, kuris kepa picas, ir peruietis, ir jauna šeimos gydytoja. „Invaziniai“ žagariečiai formuoja naują vyksmą, bet mielai lankosi kad ir tradiciniame Žagarės vyšnių festivalyje.
Kelionės pabaigai pravartu užsukti pas Liną Balčiūnienę, kuri kuria papuošalus iš briedžio ragų.
Vakarop, sutemus, įdomu išmėginti ir 1,5 valandos ekskursiją su gide Regina Leknickienė. Ji lydi po Joniškį, čia aprodo išlikusį unikalų miesto paveldą, Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčią – vieną gražiausių sakralinių pastatų Šiaurės Lietuvoje.
„Užsieniečių kūrimasis aplink Joniškį – įkvepiantis. Tai lyg vaizdo įrašas ar fotoatvirukai – kaip gera gyventi pabėgus iš didmiesčių“, – sako Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų asociacijos patarėjas dr. Gediminas Rainys.
Ekspertas pabrėžia, kad tai skirta ne kiekvienam: „Darbo rinkos pilnatvei reikia įvairesnių galimybių. Šias galimybes ypač padidina fundamentaliosios pramonės įmonių atėjimas – „Teltonikos“ Molėtuose ar medienos pramonė Akmenėje“.
Daugiau asmenų gali atrasti darbą pagal savo pomėgius.
„Bazinė pramoninė darbo vieta sukuria didelį paslaugų poreikį – kavinių, būsto ar laisvalaikio. Tokiu būdu darbo rinka tampa sultingesnė, daugiau asmenų gali atrasti darbą pagal savo pomėgius, galimybes bei kvalifikaciją. Tuo pačiu bus daugiau poilsiaujama ar pasisemta naujų idėjų. Puikus to pavyzdys – Žagarė“, – sako dr. G.Rainys, kurio teigimu, Žagarės „užsieniečiai“ yra pavyzdys paniurėliams lietuviams – šaknis galima įleisti daug kur.
Grįžtant iš Šiaurės Lietuvos, gan išdidžiai samprotavome – Žagarė tapo menininkų kolonija, prilygstančia Latvijos Kuldygos menų rezidencijai ar Visagino neformalų susibūrimo vietai „Točkai“, iš kurios lengvai „paplaukę“ piliečiai basomis vaikšto net žiemą.
