Šiemet 100-metį švenčianti „Pragiedrulių“ sodyba buvo rekonstruota ir atsidarė 2022 m. „Iki rekonstrukcijos ji atrodė labai prastai, buvo apleista ir nemylima. O taip pat panevėžiečiai nelabai žinojo, kas gyveno šioje sodyboje ir kokia veikla čia buvo užsiiminėjama. Tačiau po sodybos renovacijos pradėjome tuo domėtis plačiau“, – atskleidžia vadovė.
Sodyba išlaiko J.Čerkeso-Besparnio dvasią
O istorija buvo tikrai labai įdomi. Sodyboje gyveno Juozas Čerkesas-Bersparnis – poetas, publicistas, tarpukario Panevėžio krašto visuomenės veikėjas. „Kaip aš sakau, jis buvo žmogus orkestras – labai plataus spektro visuomenininkas“, – nusijuokia pašnekovė. 1920 metais nusipirkęs 9 ha žemės po 6 metų įkūrė sodybą, kurią pavadino „Pragiedruliais“.
Pašnekovė pasakoja, jog J.Čerkesas-Besparnis sodyboje burdavo visuomenininkus, menininkus, teatralus. Jis skatino šviesuomenę, inteligentiją kurti, skleidė lietuvišką žodį ir aktyviai gynė Lietuvą. Tačiau prasidėjus II pasauliniam karui sodyba buvo nacionalizuota.
Pasibaigus karui, ji ėjo iš rankų į rankas, savininkų buvo begalė, tačiau ji smarkiai nyko, nes niekas į ją neinvestavo. Pasak G.Laurinavičiūtės, vaizdas buvo itin liūdnas: užkaltos langinės, pro stogą lendančios medžio šakos, apaugęs parkas, žolės, krūmai ir nelegalios pasibuvimo vietos...
Tačiau ši liūdna istorija buvo nutraukta nusprendus sodybą rekonstruoti. Buvo atnaujintas parkas, žmonės pradėjo domėtis tiek atnaujinta sodyba, tiek istorija. „Parkas dabar yra gyvas, spalvotas, pilnas kultūros ir į jį sugrįžtančių žmonių“, – pasikeitimais džiaugiasi pašnekovė. O sodyba, anot jos, išlaiko J.Čerkeso-Besparnio dvasią ir toliau vykdo švietėjišką, kultūrišką veiklą.
5 studijos ir kitokie užsiėmimai
„Menišką erdvę suteikiame tiek Panevėžio miesto gyventojams, tiek atvykusiems arba tik pradedantiems kurti menininkams. Beje, paaiškinti mūsų pavadinimą užsieniečiams yra labai sudėtinga, nes anglų kalboje nėra tokios reikšmės. Todėl dažniausiai aiškinimai baigiasi visuomet geru oru“, – nusijuokia vadovė.
„Pragiedruliai“ talpina penkias studijas: tekstilės-dizaino, analoginės fotografijos laboratoriją, dailės, taikomojo teatro ir audio-video studijas. „Studijos kartais susijungia viena su kita, pavyzdžiui, tekstilės ir dizaino studija gali susijungti su dailės studija. Iš to gimsta nauja pasiūla bendruomenei – neturėta edukacija, nepatirta emocija“, – atskleidžia G.Laurinavičiūtė.
Beje, edukacijos vyksta kiekvieną mėnesį, o ateiti gali visi norintys. „Mes siekiame parodyti, kad kurti, rašyti ar piešti gali visi, o mokykloje išmoktos taisyklės ne visuomet yra teisingos. Eglutė neprivalo būti tik žalia, rožinė kartais atrodo netgi gražiau...“ – šypsodamasi pasakoja pašnekovė.
Vadovė atvira – žiemą žmonių būna mažiau, o vasarą neįmanoma sutalpinti visų norinčiųjų. Tapybos užsiėmimai vyksta lauke, vaikai gali pasėdėti ant suoliuko besiklausant paukščių čiulbesio ar pažaisti neregėto grožio dideliame Skaistakalnio parke.
Taip pat „Pragiedruliuose“ veikia dvi rezidencijų erdvės, kuriose per pastaruosius kelerius metus apsilankė nemažai skirtingų sričių menininkų iš Lietuvos ir užsienio – pavyzdžiui, 2024 m. čia rezidavo kūrėjai iš Norvegijos, Islandijos ir Lichtenšteino, vyko „Pramonės ir meno“ muzikinė rezidencija, o taip pat teminės programos, skirtos performanso menui ar kūrybos ir technologijų tyrinėjimams.
Anot vadovės, sodyboje yra ir ekspozicijų erdvė, kurioje kiekvieną mėnesį vyksta parodos: „Esame kūrybiškumo centras, tad norime suteikti laisvę pasireikšti tiems menininkams, kurie turi pomėgį kažką daryti – tapyti, kurti. Norime juos atrasti, sužadinti jų kūrybiškumą ir pažadinti norą kurti.“
Atvykėliai stebisi ir pavydi
„Menininkų“, anot jos, ieškoti nereikia, kuriančių žmonių yra apstu! „Centro lankymas yra nemokamas, o parodoms besikeičiant sulaukiame vis naujų lankytojų, kurie suradę drąsos kitą kartą patys pasiūlo savo kūrybą eksponuoti“, – pastebi G.Laurinavičiūtė.
Centras suteikia daugybę naudos Panevėžio gyventojams, yra kuriamas ir plėtojamas ryšys tarp visų amžiaus grupių lankytojų, o anot pašnekovės, tai yra saugi aplinka, kurioje galima praleisti kokybiškai laiką: „Senjorai gali praleisti laiką kitaip, pamiršti vienišumo jausmą, susirasti draugų ir bendraminčių. Taip pat turime ir savanorių, kurie visuomet, kartais net nekviesti, ateina padėti pasiruošti renginiams, edukacijoms. Centras jiems tapęs antrais namais.“
G.Laurinavičiūtė džiaugiasi, jog daugelis atvykusių iš kitų miestų nustemba šios sodybos ir parko grožiu: „Žmonės su baltu pavydu grožisi sodyba ir visada pamini, jog nieko panašaus neturi. Man, kaip vadovei, šis centras reiškia asmeninį augimą, o prisidėjimas prie kitokių, įvairiapusiškų veiklų skatina nesustoti ir nepamiršti dabartinių, Panevėžio gyventojų pamiltų, vertybių ir užsiėmimų.“
