Paklaustas, kas gi jauną vyrą atviliojo dirbti į šį muziejų, Lukas nusišypso: „Noras gyventi gamtoje ir prasmingos veiklos paieškos“.
Vilniuje gimęs 33 metų Lukas, šiek tiek pasimokęs trijose aukštosiose mokyklose, save išbandęs įvairiausiuose darbuose ne tik Lietuvoje, bet ir užsienio šalyse, dirbti į Stripeikių bitininkystės muziejų atskrido tiesiai iš Ispanijos, kurioje pusė metų praleido poilsiaudamas.
„Aš pusę metų gyvenau Tenerifėje, oloje, žiemojau, taip sakant. Su niekuo daug nebendravau, nedirbau, deginausi saulėje, valgiau apelsinus, tyrinėjau savo vidinius pasaulius ir galvojau, ką noriu veikti. Supratau, kad man dabar gyvenime norisi prasmingos, pelningos bei įdomios veiklos ir tokią mintį pasiunčiau Dievui į ausį.
Nedaug laiko prabėgus, man paskambino artimas draugas, pakvietė į savo vestuves, kurios vyko būtent šiame muziejuje. Ir lyg tarp kitko užsiminė, kad muziejaus direktorė ieško pagalbininko. Paklausė: „Gal tu nori?“. Ir aš visiškai nedvejodamas atsakiau: „Aišku, kad noriu“. Su direktore nuoširdžiai pasišnekėjome, ir pajutau, kad mane traukia tas darbas“, – nuotaikingai pasakoja Lukas.
– Lukai, esi vilnietis, prieš tai nemažai keliavęs ir dirbęs įvairiausius darbus ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Kuo gi tave sudomino darbas kaime, bitininkystės muziejuje?
– Aš visą laiką mėgau gamtą, didelis mano noras joje gyventi. Kai pasiūlė dirbti bitininkystės muziejuje, pagalvojau: „O! Kaime? Noriu. Muziejuje? Labai gerai. Su bitėm? Labai svarbu, labai prasminga“.
Pajutau, kad šviesti žmones ta tema – puikus darbas. Ypatingai vaikus, kurių mokslo metų pabaigoje čia atvažiuoja daug. Per du mėnesius jau spėjau daug prisiskaityti apie bites. Nemažai ir žinojau, nes vaikystėje skaičiau daug knygų, patiko enciklopedijos. Jei man įdomu, aš gilinuosi, greitai įsisavinu žinias. Dabar esu ekskursijų vadovas, renginių organizatorius, o kadangi dar ir vienintelis muziejuje vyras – tai kartais ir santechniką tenka patvarkyti, ir vinį įkalti.
Muziejus įsikūręs unikalioje gamtoje, 4 hektarų teritorijoje, net šešiuose pastatuose. Čia taip pat daug skulptūrų, vedamos edukacinės programos, susijusios su bitininkyste ir bičių produktais. Muziejuje įrengta moderni interaktyvi ekspozicija, jis idealiai pritaikytas aktyviam poilsiui ir bendravimui, čia galima praleisti visą dieną.
Yra Lietuvos prezidentų avilių.
Žinoma, čia yra ir avilių su bitėmis – ypatingų ir paprastesnių. Yra Lietuvos prezidentų avilių – Valdo Adamkaus, kuriam avilį padovanojo Ukrainos prezidentas, Dalios Grybauskaitės, Gitano Nausėdos, yra ir Europos Komisijos dovanotas. Čia tikras rojaus kampelis.
O prieš tai, vaje, kiek esu visko dirbęs! Vilniuje, Kaune, Anglijoje, Vokietijoje, Olandijoje, Norvegijoje, Liuksemburge ir kitur. Visokiausius darbus – ir valytoju, ir virtuvės šefu, ir tolimųjų reisų vairuotoju, ir paštininku, dar šaltkalviu, muzikinių instrumentų gamintoju-amatininku, teko dirbti su metalu, medžiu, oda, taip pat statybose.
Kaip visko išmokdavau? Pamokindavo. Rankas turiu, galvą turiu. Man paprastas šitas pasaulis – mokytis nesudėtinga. Dirbau svetur, bet pasiilgdavau Lietuvos. Jaučiu atsakomybę už mūsų tautą, gamtą, miškus – jaučiu, jog reikia gyventi ir kurti čia.
– Ar vaikystėje taip pat viliojo gamta?
– Mano vaikystė buvo kupina ne visada malonių įvykių, todėl buvau labai užsidaręs ir įnikęs į virtualią erdvę. Jei įsivaizduojat, kad po pamokų aš lėkdavau su draugais lakstyti po kiemus – taip nebūdavo. Visi draugai, visa veikla ir visi tikslai buvo internete. Pasaulis buvo svetimas, gąsdinantis, buvau nuo jo užsidaręs.
Visur pasimokiau po pusė metų, bet pajusdavau, kad tai ne mano sritys.
Net kai man reikėdavo eiti į paskaitas, aš laiką leisdavau namuose prie kompiuterio. O šiaip buvau įstojęs į tris aukštuosius – Vilniaus universitete mokiausi informacines technologijas, VGTU – telekomunikacijų inžineriją ir Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijoje – geodeziją ir kadastrą. Visur pasimokiau po pusė metų, bet pajusdavau, kad tai ne mano sritys, ne mano kelias.
Potraukis gamtai atsirado iš sąmoningumo, iš suvokimo, iš įgimtos išminties.
– Esi nemažai keliavęs, dirbęs įvairiausius darbus, tai esi savęs ieškantis?
– Esu keistas (juokiasi). Pirmiausia, esu atjaučiantis žmogus, visą laiką toks buvau, toks gimiau. Greitai augantis. Aš kaskart ieškau tam augimui tinkamiausios terpės. Bet labai greitai išaugu kažkokią vietą. Mėgstu save išbandyti daugelyje veiklų. Dabar man muziejus yra geriausia terpė augti. Bet esu beveik įsitikinęs, kad po kurio laiko pamatysiu, kad šitą darbą išaugau, norėsiu kažko naujo mokytis, dar kažką geresnio padaryti. Nemėgstu stovėti vietoje.
Man pasaulis – įdomus. Esu tikintis, bet ne krikščionis. Aš, kaip ir mano protėviai, esu gamtatikis arba, kaip broliai latviai save vadina, dievturys. Tokiems žmonėms nereikia eiti į bažnyčią Dievo ieškoti. Dievas yra mano viduje.
– Esi meniškos prigimties – kuri eiles. Apie ką jos?
– Mano eilės – apie viską. Apie gyvenimą, meilę, neapykantą, apie tai, kas paliečia mano jausmus. Rašau ir pamąstymus, kurie neretai kyla iš asmeninio ar pasaulinio skausmo. Žodžiai man liejasi lengvai. Daug esu jų prirašęs, bet viešai skaitęs esu tik vieną kartą. Kai balandžio vidury grįžau iš Tenerifės, surengiau garso spektaklį Vilniuje. Ten perskaičiau apie penkiolika savo eilėraščių. Turiu mintį išleisti knygą. Bet dar neatėjo tas laikas.
– Kuo domiesi?
– Žmonių jausmais ir žmonių santykiais, sąmoningumo tema. Tai labiausiai mane dominančios temos šitame pasaulyje. Kokios išvados, ką pastebiu? Kad iš tiesų savo vidumi esame visai maži, bet apsimetame esą labai dideli. Ir aš esu paprastas žmogus su nepaprastais talentais, bet ar būtina didžiuotis? Dar mane domina mūsų tautos praeitis, senosios tradicijos. Širdyje jaučiu protėvių balsą.
– Koks tavo laisvalaikis?
– Mėgstu skaityti. Šiuo metu daug skaitau apie bites, bitininkystę. Dar skaitau Lietuvos filosofų ir kultūros tyrinėtojų Vydūno, Visuomio, Č.Gedgaudo darbus. Patinka išmintingų žmonių pasidalinimai. Įdomu palyginti, kaip aš ir kaip kiti galvoja apie pasaulį. Gaila, kad Vydūnas kiek primirštas, juk jo tekstai tokie gilūs, kad širdis veriasi, siela bunda.
Mėgstu muzikuoti. Jei sėdint miške prie ugnies, į rankas papuola muzikos instrumentas – pagroti juo niekada neatsisakau. Mėgstu gaminti maistą, dabar labai domina naminės giros ir naminės duonos gamyba. Dar man patinka mąstyti, jausti – daug laiko skiriu savityrai, savistabai.
– Ar pasiilgsti Vilniaus?
– Į Vilnių tikrai netraukia grįžti. Man čia per daug triukšmo, skubėjimo, asfalto. Žinoma, kai būnu Vilniuje, visad nueinu į įdomesnes vietas, nes čia visgi mano gimtasis miestas. Bet man jo netrūksta.
Dabar gyvenu nepaprastai gražioje vietoje – troboje ant ežero kranto. Muziejaus vadovė dėl manęs labai pasistengė. Ji perėjo per visą Stripeikių kaimą ir klausinėjo, kas mane gali įleisti pagyventi.
Dabar gyvenu nepaprastai gražioje vietoje.
Vienas žmogus, turintis trobą, kurioje niekas negyveno jau daugiau kaip trys metai, mielai sutiko man ten leisti gyventi. Gyvenu nuostabioje vietoje – neretai ryte pro langą matau po kiemą bėgiojančius jaunus lapiukus. Tikrai ypatingai gražus dabartinis mano gyvenimo laikotarpis!
Atvykite manęs aplankyti į Stripeikių kaimą. Lauksiu bitininkystės muziejuje tarp žydinčių liepų ir spalvotų avilių!
