„Travel Planet“ kelionių organizatorės Deimantės Česnavičiūtės ožkos šioje istorijoje tampa ne tik įdomiu faktu, bet ir atspindi simbolinį lietuvės ryšį su Kenija. Pirma pažintis su šalimi, prasidėjusi trumpomis darbo kelionėmis, išaugo į ryšį su masajais, vietiniais gidais ir laukine gamta, kuri dabar traukia Deimantę ne tik darbo.
Stereotipai, kurie dingsta atvykus į Keniją
Paklaususi, kokios priežastys keliautojus atveda į Keniją, Deimantė atskleidžia, jog pagrindinis Kenijos traukos taškas - laukinė gamta. Jie nori pamatyti liūtus, raganosius, žirafas, keliauti per milžiniškas savanas… ir ne tik. „Žmonėms labai patinka dar ir tai, kad galima per vienas atostogas patirti viską – pamatyti laukinius gyvūnus, maudytis balto smėlio paplūdimiuose, bei susipažinti su tokiomis vietinėmis gentimis, kaip masajai“, – pasakojo ji. Toks balansas tarp laukinių nuotykių ir poilsio ypač patrauklus lietuviams.
Keliautojai, pirmą kartą nusileidus lėktuvui Kenijoje, dažnai nustemba net tik išvydę neįprastą kraštovaizdį, bet ir pajutę vietos klimatą. „Daug kas galvoja, jog Afrika tai +40 laipsnių troškulį keliantis karštis. Bet Kenijoje rytais net striukę reikia apsivilkti, o dienomis lepina malonūs +28 laipsniai. Klimatas labai panašu į lietuvišką vasarą (ne šią, žinoma).“
Stebina ir tai, jog šalyje taip saugu. Afrika vis dar dažnai apgaubta mitais. Tačiau, pasak Deimantės, vos atvykus, keliautojai greitai pajunta kiek daug rūpesčio yra įdedama tam, kad kelionės Kenijoje būtų ne tik įdomios, bet ir saugios.
Laukiniai gyvūnai – ne tik per džipo langą
Nors paprastai įsivaizduojame, jog laukiniai gyvūnai Afrikoje (saugiai) stebimi tik per džipo langus, Kenijoje yra galimybė būti taip arti gyvūnų, jog juos gali beveik paliesti. Deimantė pasakoja, jog kai kurių viešbučių teritorijose, kuriose apsistoja su keliautojais, laisvai vaikšto zebrai, žirafos, net hipopotamai.
Vakare sėdi terasoje, o hipopotamai išlipa iš vandens vakaroti priešais tavo langus kartu. Viešbučio teritorija, žinoma, stebima ir saugoma. Prieiti prie gyvūnų arčiau galima tik su vietinio reindžerio palyda. Deimantė pabrėžia, jog Kenijoje svarbu gamtą gerbti ir jos neprovokuoti.
Crescent saloje taip pat gali patirti safarį tiesiog vaikštant tarp antilopių, žirafų ir zebrų pėsčiomis. „Žmonėms iš pradžių nedrąsu – atrodo, ar tikrai saugu? Tačiau kai supranta, kad gyvūnai čia gyvena laisvai, tai tampa labai įsimintina patirtimi“, – pasakoja ji. Šioje saloje nėra plėšrių gyvūnų – dėl to saugumą užtikrinti paprasčiau. „Dažnai keliautojai galvoja, jog gyvūnus čia kažkur slaptai laiko ir paleidžia pasiganyti lyg parodai. Tenka įtikinėti, kad viskas tikra ir natūralu. Tai yra rezervatas - gyvūnai ateina ir išeina laisvai”, – juokiasi tokius keliautojų pasvarstymus prisiminusi Deimantė.
Naivaša nacionaliniame parke Deimantė su keliautojais laukinius gyvūnus stebi plaukiojant valtele. „Plaukdamas matai hipopotamus ir labai daug paukščių rūšių. Šios patirtys išskirtinės, nes esi ne džipe, o valtelėje. Po to gali išlipus vaikščioti saloje tarp gyvūnų”, – kelionių įspūdžiais dalijasi ji.
„Po ilgos safario dienos, mirkstame baseine, o aplink jį vaikšto dramblys – tikras, gyvas“, – prisimena Deimantė. Tokios akimirkos su laukiniais gyvūnais keliautojams dažnai tampa pačios netikėčiausios ir įsimintiniausios. Ypač tiems, kurie nesitikėjo, kad laukiniai gyvūnai gali būti taip arti.
Skirtingi parkai – skirtingi pasauliai
Deimantė keliones organizuoja taip, kad keliautojams parodytų kuo daugiau Kenijos gamtinės įvairovės. Pasak jos, kiekvienas nacionalinis parkas, lyg visai kita planeta.
Masai Mara yra, ko gero, žymiausias Kenijos parkas, kuriame atklysta ir didžioji antilopių gnu migracija. Čia tūkstančiai antilopių, zebrų, liūtų ir krokodilų susilieja į vieną epinį reginį. Teritorijos kraštovaizdis – savana. Deimantės įsimintiniausia akimirka Masai Maroje nutiko jos gimtadienio rytą: „Kai saulė tekėjo virš savanos, saulės nutviekstas, link mūsų džipo artėjo liūtas. Tai atrodė lyg kadras iš „National Geographic“.
Nakuru ežero nacionaliniame parke galima beveik garantuotai pamatyti raganosius – tiek baltuosius, tiek juoduosius – žada Deimantė. Raganosių rūšis yra nykstanti, todėl kituose parkuose juos pamatyti yra gana sunku. Nakuru taip pat gyvena flamingai bei retesnės žirafų rūšys. Kraštovaizdis labai įvairus – ežerą supa tankūs miškai ir kalvos.
Amboselio nacionaliniame parke keliautojai paprastai sutinka dideles dramblių kaimenes su vaizdu į Kilimandžarą. „Važiuoji dulkėtu keliu, kyla saulė, tolumoje Kilimandžaras. Staiga priešais tave lėtai žygiuoja drambliai ir žirafos. Tai vaizdas, kurį sunku pamiršti“, – įspūdžiais dalinasi Deimantė.
Tsavo rytinis ir vakarinis nacionaliniai parkai keliautojus pasitinka vėl kitaip. Rytiniame greitai pastebi ryškiai raudonos-oranžinės uolienos kraštovaizdį. Vakariniame parke stebi sustingusios lavos laukus ir kalvas. „Drambliai čia atrodo lyg iš kito pasaulio – padengti raudonomis dulkėmis. Jie pasirodo tiesiog mistiški.“
Masajai, kurie moka džiaugtis
Didžiausią Kenijos stebuklą Deimantė, vis gi, atranda tarp vietinių gyventojų: „Man labiausiai įsiminė laikas su masajais. Jie kvietė mane į svečius, kartu kepė tortą iš to, ką turėjo, ruošė vakarienę.“ Jie stebina mums jau neįprastu gyvenimo būdu, kuris iki šiol išlieka glaudžiai susijęs su gamta ir gyvulių auginimu.
Keliautojai, susipažindami su gentimis, dažnai nustemba, kad masajų kaimai nėra tik gerai suplanuota dekoracija, pritraukianti smalsius turistus. Kai kuriems keliautojams Deimantei tenka ilgokai aiškinti, kad tai ne „spektaklis“. Vietiniai žmonės iš tikrųjų gyvena moliniuose namuose be elektros, tik su laužu jo viduryje. Tačiau tokia realybė masajų neverčia jaustis nelaimingais. Pasak Deimantės masajai mėgsta šokti, valgyti, kalbėtis. Nepasakoja, kaip viskas blogai – jie tiesiog gyvena ir turi savyje daug pozityvumo.
Kalbėdama apie vietinius, Deimantė tampa labai nuoširdi: „Jeigu atvažiuoji tik pasidaryti asmenukę su masajais – to gilaus įspūdžio neliks. Bet jei pabūni, pasidomi, klausaisi – jie atveria į savo namų duris plačiai.“
O kaip ten su tom ožkom?
Pirmoji ožka Deimantės gyvenime atsirado per jos gimtadienį, kurį šventė Kenijoje. Tą dieną ji sugalvojo apsilankyti vyrų turguje: „Visi stebėjosi – ką čia veikia moteris gyvulių turguje?“.
Tačiau vietinių nuostaba greitai peraugo į galimybę pasipelnyti. Staiga turgaus pardavėjai energingai pradėjo Deimantė siūlyti nusipirkti ne ką kitą kaip…ožką. Deimantė, ilgai netrukusi, pasidavė įkalbinėjimams ir gimtadienio proga pasidovanojo sau ožką: „Pamenu tai man kainavo apie 50 dolerių“. Įsigytą ožką Deimantė pavadino Bembiu ir padovanojo artimai masajų šeimai. Vėliau ožka atsivedė du ožkiukus. Iš jų, deja, liko tik vienas.
Pasakojimui einant į pabaigą, Deimantė pabrėžia, jog tokie „wow“ momentai Kenijoje nutinka beveik kasdien. Net ten gyvenantys gidai pripažįsta, jog nežino ką kiekviena diena pateiks: galbūt pamatysi kaip liūto jaunikliai žaidžia vieni su kitais lyg maži kačiukai, o galbūt pastebėsi leopardą, nešantį ką tik sugautą grobį į medžių tankmę. Kenija kiekvieną keliautoją pasitinka laukine gamta, kuri nuolatos stebina ir draugiškais žmonėmis, kurie praturtina tavo suvokimą apie gyvenimą.
