Tauragė vilioja cepelinais
Šalia Tauragės Švč. Trejybės bažnyčios yra įsikūręs „Carito“ globojamos socialinės dirbtuvės „Draugų kiemelis“. Mūsų lankymosi metu lietuvių išvirtus 4 rūšių cepelinus su Šiaurės Italijos patiekalais lygino grupelė studentų iš Italijos.
„Caritas“ vadovė Vitalija Šlepavičienė pusiau juokais sako, kad jie jau yra tapę neformaliu turizmo informacijos centru – užsukę prancūzai, vokiečiai ar ispanai ir užkanda, ir paremia, ir šnekteli vos ne valandą. Pati neformali ir neįpareigojanti atmosfera tiesiog skatina aptarti žemišką būtį.
Lankytojų srautus įrodo skaičiai – tradiciniam ketvirtadienio cepelinų baliui reikia priskusti 10 kibirų bulvių. 12 riboto darbingumo žmonių jas ir nuskuta, ir lašinukus pjausto, ir pagardus čirškina.
Kiek į kitą veiklą orientuota kitų žemaičių – plungiškių knygyno „ExLibris“ – veikla.
Plungiškiai gelbėjo suomį
„Vieno paveikslo istorija“ – taip vadinasi mini paroda buvusiame savivaldybės knygyne, kur dabar veikia kavos baras „ExLibris“. Ten eksponatai nuolat keičiami. Pačią kavinę valdo Greta ir Lukas Danilevičiai. Jiems socialinė atjauta irgi nesvetima.
Tai vėlgi kultinė vieta, nes ir žemaičiai, ir atvykėliai nenori pinigų išleisti tinklinėse, po visą pasaulį išsibarsčiusiose greito ir dažnai nesveiko maisto, užkandinėse. Kita vertus, suveikia ir žmogiškasis smalsumas, noras patirti vietinę kultūrą bei aplankyti tai, kas nėra kasdieniška ar įprasta prie tinklinių kavinių pratusiems vilniečiams bei kauniečiams.
„Mūsų dažniausiai klausia patarimų, ką aplankyti Plungėje, nes visgi didžioji dalis užsukančių turistų yra iš gretimų miestų, taip pat iš Vilniaus ar Kauno, – šypteli „ExLibrio“ vadovė Greta Danilevičienė.
– Žinoma, aplanko ir užsieniečiai, daugiausiai prancūzai bei vokiečiai, kaimynai latviai. Pas mus net koncertavo latvis Reinis Jaunais.“
Vyresnio amžiaus suomiui reikėjo nupirkti traukinio bilietą.
Gretai labiausiai įsiminė istorija, kai vyresnio amžiaus suomiui reikėjo nupirkti traukinio bilietą, nes žmogus sunkiai gaudėsi internete ir paprašė pagalbos.
Jam reikėjo nusigauti iki Vilniaus, aišku, sekmadienio popietę bilietų jau nebuvo, tačiau buvo vienintelis bilietas iki Šiaulių. Žmogus buvo linksmas ir pozityvus, tad sakė: „Imkim iki Šiaulių, o paskui jau kaip nors, gal neišmes“.
Padeda dviratininkams
Gretai itin maga pakalbinti keliautojus dviračiais, mat šalia yra Platelių ežeras, tai kartais jie užklysta ir į Plungę. Kartą lankėsi vyresnio amžiaus keliautojas dviračiu iš Insbruko, Austrijos. Jis, pasirodo, numynė iki Suomijos ir grįždamas atgal štai pas juos kavos užsuko. Būta svečių ir iš Taivano, Islandijos.
„Iš tolėliau atvykę turistai labai vertina vietinius verslus ir jais žavisi, nes tai natūraliai patraukia ieškančius kažko įdomesnio ir norinčius artimiau susipažinti su vietiniais ir jų kultūra“, – sako Greta.
Iš tolėliau atvykę turistai labai vertina vietinius verslus.
Tauragės ar Plungės pavyzdžiai tiesiog atkartoja tipišką Islandijos praktiką. Ten kiekviename kaime yra sužymėtos poilsio vietos, kurias puoselėja riboto darbingumo asmenys.
Svarbu – nuoširdumas
Stokholme, Geteborge ar Malmėje turistiniuose žemėlapiuose yra sužymėtos socialiai atsakingos kavinės turistinėse zonose. Ir tavęs ten tikrai netrikdo, kai kiek lėtesnio padavėjo tenka laukti 10 minučių ar užsakymo patikslinimas kalbant kiek garsiau. Be abejo, arbatpinigius ten privalu palikti pagal dosnius amerikietiškus standartus.
Kaimyninėje Lenkijoje riboto darbingumo žmonės „kepa“ inkilus šikšnosparniams ir veda gamtos pažinimo pamokas. Beje, iš jų suvenyrus iš reprezentacinių lėšų perka vaivadijos.
Ten tikrai netrikdo, kai kiek lėtesnio padavėjo tenka laukti 10 minučių.
Eglė Blažaitytė, „Kelionių laiko“ Pažintinių kelionių skyriaus vadovė, sako, kad socialiai jautrių kavinių labiausiai ieško likimo broliai lietuviai, vykstantys į pažintines keliones į Vatikaną, Romą ar po Prancūzijos Luaros slėnių pilis.
Ekspertai taip pat mini, kad dažnai negalią turinčius žmones vienijančioms organizacijoms būna patikėta prižiūrėti kad ir Didžiosios Britanijos parkų kavines. Jiems vietos savivalda taiko „nulinius“ mokesčius – taip skatindama riboto darbingumo asmenis sukurti kad ir nedidelį verslą, o vietinius ar turistus paremti perkant kavą, bandeles.
