Pradžia buvo puiki. Pasivaikščiojome po pakrantę, tyrinėjome miestą, vakarais klausėmės jūros, rytais terasoje su nuostabiu vaizdu gėrėme kavą.
Turistinėje gatvelėje turistų agentūrų mergaitės meistriškai šypsojosi ir siūlė keliones po šalį, o mes kaip garbingi turistai leidomės užkalbinami. Į Dubrovniką? Žinoma. Į salas? Taip, duokite. Nuotaika buvo kaip iš brošiūros: viskas dar tik įsibėgėja, pinigai cirkuliuoja, o pasaulis gražus.
Dar Lietuvoje draugė taip gražiai pasakojo apie Skadaro ežerą, kad vos pati neįrašė to į mūsų dienotvarkę. Taigi, be didelio galvojimo įsigijome ir šią kelionę. 200 eurų keturiems – normalu. Tiek, kiek kainuoja dar viena pora gerų batų.
Liga, kuri pasirinko blogiausią laiką
Bet štai vieną rytą vyras pranešė, kad jam „kažkas ne taip“. Skauda galvą, pilvą, pakilo temperatūra. Sukauptas gyvenimiškas moters medicinos išsilavinimas liepė duoti ibuprofeno ir neklausinėti. Vyrams tai įprastai padeda nuo visko – slogos ir kitų egzistencinių krizių.
Po kurio laiko skųstis pradėjo vyresnė dukra.
Tik, deja, tą dieną ibuprofenas nebuvo mūsų gelbėtojas. Po kurio laiko skųstis pradėjo vyresnė dukra. Ir ne tik galva ar pilvu – „mažasis kabinetas“ tapo jos antraisiais namais. Gydžiau viskuo, kas buvo po ranka: „Smecta“, gerosiomis bakterijos, aktyvuota anglimi. Niekas nepadėjo.
O tada „krito“ ir antroji dukra. Tą akimirką supratau: Skadaro ežeras mus matys nebent per „Google Maps“.
