Greitai Vietnamas geba apgaubti savo chaotišku, bet tvarkingu ritmu, kvapais, neregėtais peizažais ir nuoširdžiomis vietinių gyventojų šypsenomis, kurios maloniai lepina, bet negąsdina. Tai šalis, kuri leidžia pamilti Aziją nebijant jos, o galbūt net pamilti ją visam gyvenimui.
Ideali pirmoji pažintis su Azija
Andrius, gyvenęs ne vienoje Azijos šalyje (net itin chaotiškoje Indijoje), tiki, jog Vietnamas yra viena tinkamiausių krypčių tiems, kurie keliauja į Pietryčių Aziją pirmą kartą. „Šalis pakankamai egzotiška, bet kartu saugi, svetinga ir jauki“, – sako jis.
Vietnamas priima keliautoją be staigaus kultūrinio šoko. Čia nesunku atrasti balansą tarp egzotikos ir komforto – daugelis lankytinų taškų siūlo ir gerus viešbučius, ir pažįstamą maistą, tačiau už saugaus kambario ribų leidžia tyrinėti nepažįstamus rytietiškus vaizdus, skonius ir kvapus.
Stereotipai, kuriuos paneigia Vietnamas
Karai, skurdas, komunistinė santvarka – deja, bet tai asociacijos, kurios iškyla tikrai ne vieno keliautojo mintyse prieš ruošiantis tyrinėti Vietnamą. Tačiau Andrius pabrėžia, kad tai neatitinka tikrosios šalies kasdienybės šiandien. „Daugelis nesitiki, kad Vietnamas yra toks išsivystęs. Komunizmas čia likęs tik kaip formalumas, o realybėje šalis gyvena laisvos rinkos sąlygomis, verslumas čia skatinamas ir vertinamas“, – pasakoja jis.
Pasak Rytų Azijos Bendrojo Verslo Tyrimų Centro prognozių, iki 2036 m. Vietnamas taps antra didžiausia ekonomika pietryčių Azijoje ir pakils net į 20–ą vietą pasaulyje. Nestebina, jog šiais metais Pasaulio bankas prognozuoja 6,8 proc. BVP (bendrojo vidaus produkto) augimą šioje Azijos šalyje.
Vietnamas šiandien – sparčiai auganti šalis, kuri kartu išsaugo savo kasdienio gyvenimo tradicijas, religiją ir stiprų bendruomeniškumą. Daug turtingų šalių galėtų pasimokyti iš tokio vertybių derinio.
Kava su žiupsneliu rizikos – Hanojaus ,,traukinių gatvė“
Kalbant apie Vietnamiečių verslumą ir norint juo įsitikinti, svarbu užsukti į vieną visiems girdėtą gatvę Hanojuje. Socialinėse medijose bent kartą kiekvienas, ko gero, yra matęs vaizdo įrašą, kuriame, gurkšnojantiems kavą turistams, beveik per pėdas pralekia traukinys. Ši ekstremali patirtis filmuota garsiojoje „Traukinių gatvėje“.
Apie ją negirdėjusiems, Andrius kviečia įsivaizduoti: „Čia susirenka turistai. Sėdi vos per metrą nuo bėgių, geria kavą, valgo ir laukia pravažiuojančio traukinio. Tiesiogine prasme – už kelių centimetrų nuo tavęs pravažiuoja vagonai.“
Tačiau ne kiekvienas turistas žino, jog šios patirties teikėjai už tai dažnai „gauna per nagus“. „Traukinių gatvė“ ne kartą atsidūrė valdžios akiratyje dėl saugumo reikalavimų pažeidimų. Reguliariai vyksta patikrinimai ir reidai, kurių metu gatvė turistams neprieinama. Tačiau vietiniai verslininkai visada randa būdų kaip apeiti apribojimus – kai kurios kavinės veikia pusiau legaliai, kitos atsidaro tik tam tikromis valandomis, kai nevyksta patikrinimai.
„Žmonės prisitaikė – kas įsileidžia tik jau atėjusius svečius, kas susitaria su pareigūnais. Vieni atsidaro, kiti vėl užsidaro. Vietiniai visada randa sprendimus, kaip prisitaikyti“, – pasakoja Andrius. Tai viena ryškiausių vietnamiečių verslumo apraiškų, kurias gali patirti keliautojai.
Kodėl vietnamiečiai visada šypsosi?
Šį klausimą dažnai išgirstu iš savo keliautojų, sako Andrius. Na, šypsena Vietname – ne visada reiškia džiaugsmą. Kartais ji reiškia... kad žmogui nepatogu. Arba gėda. Arba jis nenori jūsų įžeisti. Pavyzdžiui, jei padavėjas netyčia jus apipils kava ir nusišypsos – jis tikrai ne džiaugiasi. Jis bando sušvelninti situaciją. O jūs galvojate – „juokiasi iš manęs!“ Ne, ne juokiasi. Tiesiog taip išreiškiamas atsiprašymas – be žodžių, be akių kontakto, bet su pagarba.
Vietnamiečiai, kaip ir daugelis Azijos tautų, labai vertina ramybę ir harmoniją – tiek šeimoje, tiek visuomenėje. Jie vengia tiesių atsakymų ar konfrontacijos. Todėl vietoje „ne“ galite išgirsti „galbūt“ ar net šypseną. Bandydami priremti žmogų prie sienos, gausite tik dar platesnę šypseną ir dar mažiau atsakymų. Kartais mažiau spausti – reiškia daugiau suprasti.
Kas dar nustebina? Čia mokslas vertinamas labiau nei pinigai. Išsilavinęs žmogus, net jei neturi turto – gerbiamas labiau nei turtingas be diplomo. O kuklumas – vertybė. Akių kontaktas? Vengiama. Ačiū? Sakoma rečiau nei mums įprasta – nes per dažnas dėkojimas gali atrodyti kaip puikavimasis savo gerumu.
Žodžiu, jei norite suprasti Vietnamą – klausykite ne tai, ką jie sako, o matykite tai, kaip jie šypsosi. Ir net tada – skaitykite tarp eilučių.
Rytas Vietname – kai atsibunda bendruomenė
Viena iš patirčių, kuri Andrių ypatingai žavi Vietname – vietinių ryto ritualai. Vos saulei pradėjus kilti virš vandenyno, pajūryje prasideda gyvas judėjimas. „Stebėti, kaip žmonės sportuoja, medituoja, traukia žuvį iš tinklų ar net užsikasa smėlyje – tai tarsi trumpa meditacija ir man pačiam“, – pasakoja Andrius.
Toks natūralus, kolektyvinis pabudimas primena, kaip stipriai Vietnamas gyvena bendruomenės ritmu net ir itin paprastose kasdienybės akimirkose. Andrius prisipažįsta, jog su kiekviena kelione stiprėja suvokimas, kad gyvenimo laimė slypi ne dideliuose įvykiuose ar dalykuose, o mažose akimirkose: šypsenoje, kavos puodelyje, bendravime su artimu žmogumi ar net nepažįstamu pakeleiviu. To rūpestingai moko Vietnamas.
Motoroleriai, mada ir saulės baimė: kasdienis Vietnamas iš arti
Žinot, Vietname yra tokia patarlė: kiekvienas vyras turi pastatyti namą, vesti ir... turėti jautį. Na, šiais laikais tas jautis truputį modernizavosi – tapo motoroleriu. Ir ne bet kokiu – geriausia, žinoma, Honda. Jei teks rinktis tarp gero pietų dubenėlio ir blizgančio motorolerio – vietnamietis greičiau pasuks link Hondos salono.
O ką jie su tais motoroleriais veikia? Viską. Ant jų telpa visa namų apyvokos prekių parduotuvė – nuo ventiliatoriaus iki spintos. Vieną kartą mačiau, kaip žmogus vežė pusę vištų fermos, kitą – trys žmonės, du šunys ir dar kažkoks balionų rinkinys. Oficialiai leidžiama važiuoti trims. Neoficialiai – tiek, kiek sutilps. Kas nors vis tiek laikysis tik pirštų galiukais, bet laikysis!
Ir dar – šalmai. Anksčiau retas juos dėvėdavo, bet kai pasirodė šalmai su Burberry ar Louis Vuitton raštais – prasidėjo mada. Gražus, stilingas, bet važiuoti su tokiu nerekomenduoju – nes jei kaina atitiko kokybę, nuo bet kokio smūgio liks tik logotipas.
O štai moterų mada visai kita kryptimi. Tuo metu, kai mes norim įdegti, jos slepiasi nuo saulės kaip vampyrės. Visur matai – + 35 laipsniai, o jos nuo galvos iki kojų apsimuturiavusios ilgomis pižamomis, pirštinėmis iki pečių, antveidžiais, kartais net su kelių sluoksnių skarelėmis. Tik akys žiūri. „Noriu baltos odos, nes tai gražu,“ Andriui sakė viena saigonietė, vardu Dung – jos vardas, beje, reiškia grožį. Šviesi oda Vietname reiškia ne tik grožį, bet ir statusą – rodo, kad nesi visą dieną laukuose. O odą balinančių kremų ten parduodama turbūt daugiau nei ryžių.
Vietnamas – šalis, kuri dar tik pradeda atsiskleisti turistams
Nors Vietnamas jau kurį laiką aptinkamas pasaulio turizmo žemėlapiuose, Andrius primena, kad šios šalies turizmo industrija dar labai jauna – vos skaičiuojanti 20-tus metus. „Manau, kad Vietnamas dar tik pradeda savo tikrąjį turizmo kelią. Čia dar apstu vietų, kurios bus atrastos tiek vietinių, tiek užsienio keliautojų“, – sako jis.
Dėl šios priežasties kiekvienas dar gali pajusti tikrą Vietnamo atmosferą, nesugadintą turistų. Nuostabu suprasti, kad kai vietiniai gyvena savo ritmu, turistai tampa tik tyliais stebėtojais, o ne masinės industrijos klientais. Andrius tiki, kad būtent ši Vietnamo dvasia yra viena didžiausių šalies vertybių, kuri keliautojus traukia ir trauks atvykti dar daugelį metų.
Nusikalstamumo lygis čia žemas, žmonės pagarbūs ir santūrūs, todėl net pirmą kartą atvykusiems keliautojams nereikia jaudintis. Vietnamas atveria duris į Pietryčių Aziją šiltai ir atidžiai – čia viskas stebina, bet negąsdina.
